„Tai buvo asmenybė, su kurios vardu visiems laikams suaugo išskirtinis Lietuvos kino laikotarpis – tai, kas istorijoje vadinama tautos aukso fondu, o žiūrovų atmintyje ir širdyse liko ir lieka kaip pačios tikriausios, pačios skaidriausios vertybės, patys jautriausi išgyvenimai. Šiandien niekam nekyla abejonių, kad poetiškasis lietuvių kinas, tokie šedevrai, kaip „Herkus Mantas“, „Sadūto tūto“, „Velnio sėkla“, „Faktas“, „Benjaminas Kordušas“, daugybė kitų, be Eugenijos Pleškytės akių ir balso, be jos išskirtinio talento ir nepakartojamo moteriško žavesio būtų visiškai kitokie“, – užuojautoje rašo I. Degutienė.
Seimo Pirmininkė primena, kad žavėdamiesi talentingos aktorės vaidyba, nedaug kas žinojo, kad ši moteris ir visa jos šeima išgyvena skaudžią dramą – kad dėl aktorės brolio kapitono Jono Pleškio pabėgimo iš Sovietų sąjungos į laisvąjį pasaulį šeima patiria išskirtinį sovietų valdžios dėmesį ir nuolatinę moralinę prievartą bei persekiojimą.
„Galbūt šie išgyvenimai, laisvės ir tikrųjų vertybių ilgesys, brolio ilgesys ir buvo ta dvasinė sėkla, iš kurios Lietuvos teatrų scenose ir televizijos bei kino ekranuose rasdavosi gražiausi Eugenijos Pleškytės vaidmenys, nuoširdžiausi, giliausi ir subtiliausi išgyvenimai. Nuoširdžiai užjaučiu Velionės šeimą ir artimuosius, bičiulius ir kolegas menininkus, nuoširdžiai užjaučiu kiekvieną, kuriam žinia apie aktorės išėjimą suteikė liūdesio ir skausmo. Nuoširdus dėkingumas ir visuotinė pagarba telydi Velionės Eugenijos Pleškytės vardą ir atminimą“, – rašo I. Degutienė.
