Ką apie sveikatą turėtų žinoti kiekvienas, kokie pacientų įsitikinimai dažniausiai būna klaidingi ir kur slypi didžiausios sveikatos raštingumo spragos? Į šiuos klausimus atsako šeimos medicinos gydytoja rezidentė, jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos narė Emilija Trumpaitė.
– Ar einantys pas gydytoją žmonės supranta savo negalavimus?
– Žmonės yra labai skirtingi. Jaunesni, labiau išsilavinę dažniausiai būna tie, kurie geba kritiškai vertinti gaunamą informaciją ir moka jos ieškoti patys. Žmonės, kurie serga lėtinėmis, ypač nepagydomomis ligomis, tokiomis kaip išsėtinė sklerozė arba reumatoidinis artritas, irgi pasidomi kuo serga.
Taip pat didelės dalies mažus vaikus auginančių tėvų sveikatos raštingumas yra neblogas. Jie tikrai suvokia, kokios yra dažniausios ligos, ir daug aiškinti apie gydymą jiems nereikia. Papratai jie atvyksta dėl formalių dalykų, tokių kaip pažymos į vaikų darželį arba nedarbingumo pažymėjimas.
Bet, aišku, yra ir tokių, kurie visiškai niekuo nesidomi. Jie kartais turi labai keistų įsitikinimų, netgi prietarų. Pavyzdžiui, visi yra girdėję apie žmones, kurie nenori skiepytis ir skiepyti savo vaikų. Tokius įsitikinimus yra labai sunku pakeisti.
– Ar tokių įsitikinimų yra ir daugiau?
– Jie labai individualūs, tačiau ką tikrai galima išskirti, tai vaistus. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad vaistai yra nuodai. Kad, pavyzdžiui, cholesterolį mažinantys vaistai būtinai gadins kepenis, nors kepenų pažeidimai yra vienas retesnių šalutinių poveikių. Vis dėlto šie vaistai padeda išvengti daugybės mirčių ir yra būtini rizikos veiksnių turintiems asmenims. Kita gaji nuomonė – kad kraujotaką gerinantys, „plečiantys“ vaistai padeda vos ne nuo visų ligų, nors jų efektyvumas yra kiek pervertinamas.
Taip pat yra ir su antibiotikais: dalis į juos žiūri kaip į nuodą, kuris būtinai išžudys jų gerąsias bakterijas, o kita dalis – vėlgi, kaip į vaistą nuo visų ligų. Būna, kad žmonės kosulį ir slogą būtinai nori gydyti antibiotikais. Vis dėlto šių ligų priežastis dažniausiai yra virusinė, o ši vaistų grupė skirta kovoti kaip tik su bakterijomis.
Pasitaiko moterų, kurios nuoširdžiai įsižeidžia, kai joms nepatikrinama prostata. Jos tikrai nuoširdžiai pyksta ir reikalauja patikrinti – juk jų vyrams patikrino!
Beje, pasitaiko moterų, kurios nuoširdžiai įsižeidžia, kai joms nepatikrinama prostata. Jos tikrai nuoširdžiai pyksta ir reikalauja patikrinti – juk jų vyrams patikrino! Ir jos nesupranta, kaip vyras gali turėti prostatą, o jos – ne.
– O ar dažnas atvejis, kad žmogus kreiptųsi į šeimos gydytoją, tačiau gydyti jo lyg ir nėra nuo ko?
– Dažniausiai tai būna atvejai, kur problemos yra psichologinės – santykių problemos ir stresas. Kai tiek darbiniai, tiek asmeniniai santykiai yra blogi, o palaikymo nesulaukiama nei šeimoje, nei artimoje aplinkoje, toks žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje. Tada jis pradeda jausti įvairius simptomus: galvos, pilvo skausmai, dažnas širdies plakimas, bendras silpnumas, susierzinimas. Ilgai besitęsiantys tokie išsekimo ir nepasitenkinimo simptomai ima imituoti ligas. Tuomet žmogus blogai jaučiasi, bet gydytojai ligų neranda. Nesprendžiamos šios problemos gali ilgainiui sukelti ir tikras ligas – pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį.
Šiek tiek retesnis atvejis, kai žmonės būna labai jautrūs ir jautriai reaguoja į kiekvieną savo kūno signalą. Tas jų jautrumas pasireiškia vadinamąja hipochondrija, kur žmonės iš tikrųjų jaučia nemalonius, varginančius simptomus, bet taip pat nerandama jokių ligos priežasčių.
– Tad ką apie mediciną ir sveikatą turėtų žinoti kiekvienas?
– Reiktų paminėti tai, kad sveikatos apibrėžimų yra daug, bet man labiausiai patinka tas, kuris kalba apie fizinę, emocinę ir dvasinę gerovę. Kitaip tariant, kad sveikata nėra vien ligų nebuvimas, bet ir nuolatinis siekis išlaikyti sveiką kūną, sveiką sielą ir sveikus santykius su aplinka.
Kalbant apie fizinę sveikatą, manau, kad pagrindinis dalykas yra suprasti kaip veikia žmogaus kūnas: baziniai fiziologijos principai, kaip vyksta kvėpavimas, ką daro širdis, kraujas, kam reikalingas hemoglobinas ir gliukozė. Tai turėtų būti daroma jau mokykloje, supažindinama su žmogaus kūnu. Domėtis reikia nuolatos, skaityti su tuo susijusią literatūrą. Nebūtinai ji turi būti profesionali, yra daug mėgėjiškos. Straipsnių internete netrūksta, ir nors jie būna įvairios kokybės, kritiškai vertinant galima atsirinkti. Be to, sveikatos priežiūros specialistų visada galima klausti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Mes mokomės daug ir įvairių dalykų, kurie yra svarbūs bendram supratimui, bet sunkiai pritaikomi gyvenime. O su ligomis susidurs kiekvienas – jei ne pats, tai per artimuosius.
Kitas dalykas – sveikos gyvensenos pagrindai. Apie tai, kaip žmogus turi maitintis, kiek turi judėti, apie fizinio aktyvumo svarbą. Būtų naudinga bendrais pagrindais žinoti ir apie vaistus: kaip jie veikia, kaip atsiranda rinkoje. Būtinųjų žinių apie sveikatą nėra tiek jau daug. Apskritai, mes mokomės daug ir įvairių dalykų, kurie yra svarbūs bendram supratimui, bet sunkiai pritaikomi gyvenime. O su ligomis susidurs kiekvienas – jei ne pats, tai per artimuosius.
– O kaip mūsų sveikatos raštingumas atrodo pasauliniame kontekste?
– JAV atlikta daug tyrimų apie sveikatos raštingumą, tad iš esmės problemos ten yra panašios į tas, su kuriomis susiduriame Lietuvoje. Tačiau reiktų paminėti, kad tai, ką mes laikome sveikata ir liga, turi daug bendro su kultūriniu kontekstu. Pavyzdžiui, Lietuvoje retai sutiksime manančių, jog liga yra Dievo siųsta neganda ir atpildas už nuodėmes – man tokių sutikti dar neteko. Tačiau kai kuriose kultūrose tokia nuomonė vis dar gaji, net ir Jungtinėse Valstijose.
– Tad gal lietuvių sveikatos raštingumas nėra toks jau blogas?
– Fizinę sveikatą žmonės jau daugmaž suvokia, bet su emocine yra truputėlį blogiau. Pajutę psichikos sutrikimą žmonės beveik niekad nesikreipia į psichiatrą ir vietoj to užsiima savigyda. Tačiau tokias problemas galima išspręsti – Lietuvoje psichoterapeutų daug ir reikėtų į juos kreiptis drąsiau.
Kaip egzistuoja fiziniai sutrikimai, lygiai taip pat egzistuoja ir emociniai, dvasiniai sutrikimai, bet dažnai jie yra nuvertinami ir ieškoma fizinės priežasties. Vis dėlto pasigilinus į istoriją, dažnai paaiškėja, kad kreiptis reiktų ne į šeimos gydytoją, o į psichoterapeutą arba psichiatrą.
– Galbūt tai ir yra didžiausia sveikatos raštingumo spraga?
– Supratimo čia trūksta – apie tai kokie yra nerimo, depresijos, panikos atakų simptomai. Su panikos atakomis į priėmimo skyrių atvyksta daug žmonių, ir būna labai sudėtinga jiems paaiškinti, kad fizinės ligos jie neturi. Net atlikus daugybę tyrimų, suteikus specialistų konsultacijas ir neradus jokių ligų, žmogui vis tiek būna sunku patikėti, kad širdies plakimas, kurį jis jaučia, gali būti panikos ataka. Klausimas?
Į šeimos gydytojus daug kas kreipiasi dėl raminamųjų vaistų, o jų vartojimas yra labai didelis ir perteklinis. Taip yra dėl to, kad išgėrus tabletę, efektas pajuntamas iškart, nors problemos niekur nedingsta.
Į šeimos gydytojus daug kas kreipiasi dėl raminamųjų vaistų, ir jų naudojimas yra labai didelis ir perteklinis. Taip yra dėl to, kad išgėrus tabletę, efektas pajuntamas iškart, nors problemos niekur nedingsta. Kartais pastebi, kad žmogus daug metų kenčia, o tada kažką pakeičia gyvenime ir nušvinta. Raminamųjų poreikis iškart tampa mažesnis, bet per tą laiką jie būna sukėlę priklausomybę.
– Bet ar ši situacija metams bėgant keičiasi?
– Situacija tikrai gerėja ir ši stigma mažėja. Taip, ji vis dar išlieka, bet tikrai yra mažesnė nei ankstesniais laikais. Dabar žmonės ir patys ateina klausdami šeimos gydytojo, koks psichoterapeutas jiems tiktų, prašo rekomendacijų.
Po truputį atsiranda ir suvokimas, kad psichoterapija nėra vienos rūšies. Tai gali būti egzistencinė, psichodinaminė arba dabar ypač populiari kognityvinė elgesio terapija, kuri yra greitas, konkretus problemų sprendimo būdas, kai susitelkiama į problemą, o ne vidinius išgyvenimus ir vaikystės traumas. Šis suvokimas auga ir tuo reikia pasidžiaugti – norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių, susidūrę su iššūkiais, nebijotų kreiptis į specialistus.
Po truputį atsiranda ir suvokimas, kad psichoterapija nėra vienos rūšies. Tai gali būti egzistencinė, psichodinaminė arba dabar ypač populiari kognityvinė elgesio terapija, kuri yra greitas, konkretus problemų sprendimo būdas, kai susitelkiama į problemą, o ne vidinius išgyvenimus ir vaikystės traumas. Šis suvokimas auga ir tuo reikia pasidžiaugti – norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių, susidūrę su iššūkiais, nebijotų kreiptis į specialistus.
