Nukentėjusiomis šioje byloje pripažintos penkios merginos. Jos nukentėjo nuo tuo metu nepilnamečių kaltinamųjų, kurios siūlydavo savo bendramokslėms užsidirbti pinigų už žymiai vyresnių vyrų seksualinį tenkinimą.
Įvairiose interneto svetainėse, pažinčių portaluose ir televizijos kanaluose jos Klaipėdos apskrityje ieškodavo vyrų, norinčių patenkinti savo lytinę aistrą už pinigus.
Vėliau SMS žinutėmis jos klientams nurodydavo vietas, kur šie susitiks su jų nepilnametėmis bendramokslėmis.
Nuteistieji atvykdavo pasiimti aukų į miestelį, neatsižvelgdami į jų sutikimą, t.y. pasinaudodami merginų pažeidžiamumu dėl nepilnametystės, įgydavo jas ir gabendavo savo automobilyje, turėdami tikslą seksualiai išnaudoti.
Už 15–60 eurų lytiškai santykiavusios nepilnametės pinigus atiduodavo savo sąvadautojoms. Tačiau uždarbį merginos leido drauge: pirkdavo cigaretes, alkoholį, maisto prekes.
Ši „veiklos“ schema gyvavo apie trejus metus. Pirmosios instancijos teismas dviem pagrindiniams kaltinamiesiems buvo palyginti švelnus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas skyrė griežtesnes bausmes: septynerių ir aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Tai yra laukas, kur nevyriausybinės ir valstybinės organizacijos turi vienytis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tai – prekyba vaikais ir galutine ir neskundžiama nutartimi patvirtino šį sprendimą.
„Ši byla gali daug ko išmokyti ne tik teisininkus, bet ir nacionalines, vietos socialines, vaiko teisių apsaugos tarnybas – jei tik šios norėtų mokytis. Tai – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis organizuotas vaikų pardavimas ir pirkimas seksualinio išnaudojimo tikslais mūsų šalyje.
Todėl ruoškimės atkirčiui dabar. Tai yra laukas, kur nevyriausybinės ir valstybinės organizacijos turi vienytis. Ir ne tik deklaracijose, bet realiuose darbuose“, – ragina Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPZI) centro vadovė Kristina Mišinienė.
Tikra amžiaus kova
Nuo bylos baigties praėjo kelios savaitės. Emocijos nuslūgo, todėl, K.Mišinienės įsitikinimu, būtina sudėlioti pagrindinius akcentus ir išmokti pamokas, kad ateityje pavyktų išvengti klaidų.
„Nuogirdos, pusiaušnibžda perduodami pasakojimai apie tai, kas dedasi uždaroje Švėkšnos specialiojoje mokykloje, sklido ne vienus metus. Tačiau to niekaip niekas negalėjome patikrinti dėl gynybiškos, nenuoširdžios tos įstaigos administracijos laikysenos, neigiančios absoliučiai viską ir besigiriančios savo „inovacijomis”.
Ir kai staiga būrys išnaudotų mergaičių teisėsaugos buvo nukreiptos į mus pagalbos, užėmė kvapą suvokus, kad prasideda tikra amžiaus kova: prieš vaikų prievartautojus, jų talkininkus, abejingas, priešiškas tarnybas“, – įvykių pradžią prisimena K.Mišinienė.
Ji pažymi, kad tik įsikišus prezidentei Daliai Grybauskaitei, pardavinėtos mergaitės buvo atskirtos nuo jas skriaudusių bendraamžių.
„Teoriškai žinojome, kad pergalių šioje kovoje niekas veltui nedalins, bet vis tiek sukrėtė pirmos instancijos, Klaipėdos apygardos teismo, nutartis, atmetusi prekybos vaikais kaltinimus, išteisinusi vaikų prievartautojus. Negalėjome to parodyti smarkiai traumuotoms paauglėms, bet pradėjo kamuoti abejonės ir dėl sekančių instancijų galimų sprendimų, ypač kai Apeliaciniame teisme vieną iš nusikaltėlių ėmėsi ginti M.Romerio universiteto baudžiamosios teisės profesorius“, – nerimo akimirkas prisimena KOPZI centro vadovė.
Dviejų profesionalų tandemas
K.Mišinienė tvirtai tiki: tai, kad tyrimą vykdė ne vieną sudėtingą prekybos žmonėmis bylą išnagrinėjęs prokuroro Ruslano Ušinsko ir kriminalistės Aurelijos Kasmauskytės tandemas, buvo lemiamas faktorius pakeliui į apkaltinamąjį Aukščiausiojo teismo nuosprendį.
„Tokios apimties vaikų išnaudojimo byla provincijoje, nebendradarbiaujant vietos tarnyboms, yra pasmerkta žlugti. Negalėjome remtis tos mokyklos darbuotojais ar psichologėmis, atvirkščiai, dėl jų turimų nuostatų reikėjo kuo greičiau mergaites iš ten išimti. Tačiau kur tokį būrį sudėtingų paauglių patalpinti? Grąžinti į jų buvusias gyvenamąsias vietas? Ten jų irgi niekas nelaukė, vietos savivaldybės buvo vikriai jų atsikračiusios, išsiunčiant būtent į Švėkšną“, – dėsto K.Mišinienė.
Bet ar ko nors išmokome? Kas, jei vėl nutiktų kas nors panašaus?
Dalis nukentėjusių mergaičių pateko į socializacijos centrus, kur susidūrė su ten pat išsiųstomis įtariamosiomis, todėl patyrė jų poveikį.
„Nuo atlikto tyrimo praėjo pora metų – daug visko išgyvenome. Bet ar ko nors išmokome? Kas, jei vėl nutiktų kas nors panašaus? Kur apgyvendintume nepilnametes nusikaltimų aukas, užtikrinant joms visapusišką pagalbą? Tokio saugaus prieglobsčio Lietuvoje vis dar nėra“, – konstatuoja K.Mišinienė.
Fizinės bausmės, vaistai, karceris
Vadinamoji Švėkšnos mergaičių byla atvėrė ir daugiau skaudulių.
„Ilgus metus šalyje buvo (iš dalies tebėra) ydingai apsieinama su emocinių sutrikimų turinčiais vaikais ir paaugliais – jie arba baudžiami, arba „farširuojami” stipriais medikamentais. Jų stengiamasi atsikratyti kur nors išsiunčiant, tarsi sumetus į krūvą ir užrakinus problemos išsispręstų“, – pastebi K.Mišinienė.
Jos vertinimu, Švietimo ir mokslo ministerija dangstė Švėkšnos specialiosios mokyklos nekompetenciją.
„Matėme supirktas prabangias terapijos priemones, tačiau vaikai kalbėjo apie fizines bausmes, karcerį ir baudimą psichotropinių vaistų injekcijomis. Tokioje aplinkoje jėgos kultas klestėjo ir tarp auklėtinių. Viename iš teismo nuosprendžių yra užfiksuoti mokyklos personalo parodymai apie įtariamąsias kaip apie paslaugias, aktyvias auklėtines ir „tingines, niekuo nesidominčias” nukentėjusiąsias, psichologės pareiškimai, kad „nieko čia baisaus neįvyko”, – tokia suaugusiųjų laikysena neatsistebi pašnekovė.
Dar ir šiandien čia savotiškai interpretuojamas visas tas mergaičių patirtas košmaras.
Ne geresnis mikroklimatas buvo ir už mokyklos sienų: priešiškumą demonstravo ir miestelio gyventojai, ir savivaldybės tarnybų darbuotojai: „Dar ir šiandien čia savotiškai interpretuojamas visas tas mergaičių patirtas košmaras, nėra net kalbos apie atsakomybės prisiėmimą, apgailestavimą dėl neįsikišimo.“
Labiau šlubavo socialiniai aspektai
Pirmos instancijos Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, išteisinantį prievartautojus, K.Mišinienė vadina akibrokštu.
„Atmetus šį momentą, byloje teisiniai momentai buvo daug pozityvesni už socialinius. Profesionaliai surinkti įrodymai, puikaus advokato Rolando Tilindžio pro bono darbas kasacijoje, principinga, aukštą teisinę erudiciją demonstruojanti šios instancijos teisėjų kolegijos laikysena – visa tai leido triumfuoti teisingumui“, – sako KOPZI centro vadovė.
Ginant nepilnametes buvo susidurta su iššūkiu ieškant lėšų kvalifikuotam advokatui pasamdyti: „Apklausos vyko Tauragėje, teismo posėdžiai – Klaipėdoje. Advokatui teko spręsti ne tik daug teisinių problemų, bet ir daug važinėti. Laimei, netikėtai čia pagalbos ranką ištiesė Kazickų fondas iš JAV, perėmęs šias išlaidas.“
Iš gynėjų lūpų – „slidūs“ teiginiai
K.Mišinienė džiaugiasi, kad Švėkšnos mergaičių byla tapo precedentu reiškinius vadinti tikraisiais vardais.
„Tikiuosi, kad vis mažiau girdėsime apie „nepilnamečių prostituciją”, o šis reiškinys bus vadinamas tikruoju vardu – prekyba vaikais. O liguistiems asmenims, svajojantiems apie vaikų kūnus, galime pasakyti tik viena – būsite surasti ir nubausti“, – ryžtingai nusiteikusi K.Mišinienė.
Ji apgailestauja iš teisiamųjų advokatų lūpų girdėjusi daugybę „slidžių“ teiginių apie mergaičių „norą santykiauti su jas perkančiais vyrais”, apie jų buvimą „patyrusiomis”: „Šiuos „argumentus” nuolat girdime ir iš platesnės visuomenės: „joms patinka”, „jos sutiko”. Tai turi keistis.“
Yra kuo didžiuotis
Ikiteisminio tyrimo ir pirmos instancijos prokuroras R.Ušinskas džiaugiasi sukūręs precedentą. „Atliktas didžiulis darbas. Sukurti precedentą visada gerai – yra kuo didžiuotis“, – neslepia teisininkas.
Tokios praktikos bylų Lietuvoje dar nebuvo. „Iki tol pareigūnai nesiryždavo tokio pobūdžio nusikalstamas veikas kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis ar prekybą vaikais. Veikos buvo kvalifikuojamos pagal daug lengvesnį straipsnį – lytinės aistros tenkinimas, pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę.
Nebuvau garantuotas, kad teismas priims mano poziciją.
Tačiau šioje byloje matėme, kad ta veika atitinka ir prekybos žmonėmis, ir prekybos vaikais, ir sąvadavimo požymius. Manau, kad mes buvome teisūs. Tą liudija ir Aukščiausiojo teismo nuosprendis“, – svarsto R.Ušinskas.
Jis tikėjosi būtent tokios bylos baigties: „Netikėdamas nebūčiau jos perdavęs teismui. Bet nebuvau garantuotas, kad teismas priims mano poziciją.“
Neįperkamas advokatas dirbo dykai
„Liūto dalį padarė ankstesni kolegos, dirbę prie bylos. Man liko Aukščiausiame teisme išsakyti keletą argumentų, kodėl nuteistųjų skundai neturėtų būti tenkinami“, – sako advokato R.Tilindis.
Ši byla, anot jo, reikšminga tuo, kad ją nagrinėjant buvo išanalizuotas tiek vaiko pirkimo, tiek išnaudojimo santykis.
„Buvo nubrėžtos ribos, pagal ką galima šiuos nusikaltimus atriboti. Be to, sukurtas precedentas, kad asmenys gali atsakyti už abu šiuos nusikaltimus. Teismo sprendimas kaltinamiesiems tikrai griežtas ir, sakyčiau, pelnytai“, – svarsto R.Tilindis.
Jis neslepia, kad tokios bylos yra sunkios ir komplikuotos. „Yra specifinių reikalavimų tyrimui, tyrėjai turi būti atitinkamai pasirengę. Be to, sudėtingesnis nepilnamečių parodymų vertinimas, tokie nusikaltimai dažniausiai daromi be liudininkų, todėl sunku atgaminti įvykių seką, surinkti įkalčius ir tinkamai juos užfiksuoti ir t.t. Yra ką veikti“, – vardija advokatas.
Esu ne tik teisininkas, bet ir žmogus.
Jis ėmėsi šios bylos neturėdamas jokio finansinio intereso – nukentėjusiąsias gynė nemokamai. Kodėl?
„Esu nepigus, švelniai tariant, advokatas dėl to, kad turiu specifinių žinių. Tačiau esu ne tik teisininkas, bet ir žmogus. Man bendražmogiški dalykai irgi svarbūs, todėl gyniau viešąjį interesą. Šiuo konkrečiu atveju galėjau padėti nukentėjusioms, tai ir padėjau. Viskas paprasta“, – kalba R.Tilindis.
Vienoms sekasi geriau, kitoms – prasčiau
Byla baigėsi: kaltininkai įvardyti, bausmės paskirtos. Teisine prasme tai – pergalė. Bylos baigtis nukentėjusioms merginoms neabejotinai labai svarbi. Tačiau ar to užtenka pradėti naują gyvenimą? Ar aukoms suteikiama derama pagalba – emocinė, psichologinė, galbūt net socialinė?
Jas šiek tiek sušvelnino terapija, troškimas eiti į priekį, kurti, mylėti.
„Tai – patys sunkiausi klausimai. Visomis išgalėmis mūsų komanda su partneriais, rėmėjais, savanoriais teikėme pagalbą nukentėjusioms jaunuolėms, daug dirbome su jų artimiausia aplinka. Dėl ilgai trukusio išnaudojimo ir dėl iki tol buvusių nepalankių gyvenimo sąlygų paauglės patyrė gilių psichologinių traumų.
Jas šiek tiek sušvelnino terapija, pozityvūs santykiai su aplinka, troškimas eiti į priekį, kurti, mylėti. Vienoms sekasi geriau, kitoms prasčiau, tačiau visoms labai svarbi pergalė kasacijoje“, – apibendrina K.Mišinienė.
