– Apie patirtą seksualinę prievartą prabilote ne pirmą kartą, nors tai nelengva. Kodėl vėl taip pasielgėte?
– Pirmasis balandžio sekmadienis buvo penktasis gavėnios sekmadienis. Vyskupų konferencija nutarė, kad jo metu turėtų būtų meldžiamasi už įvairius seksualinius nusikaltimus patyrusius asmenis. Šiais metais Lietuvoje priimtas ir puikus įstatymas dėl smurto prieš vaikus. Lietuva – maža valstybė, bet joje smurtaujama prieš vaikus. Ypač prieš tuos, kurie negali apsiginti.
Dar kartą prabilau apie savo patirtį, tai buvo liudijimas. Aš labai dėkingas Vyskupų konferencijai, kad praėjusių metų lapkričio mėnesį ji priėmė popiežiaus iniciatyvą ir tą sekmadienį skyrė maldoms už seksualinės prievartos aukas.
Pirmą kartą apie tai prabilau labai seniai, 2002 m. Pasikalbėjome su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, bet tai ir liko pokalbiu. 2007–2008 m. kalbėjau ir su amžinos atminties vyskupu Juozapu Tunaičiu. Jis paprašė manęs užrašyti šį įvykį, pats buvo atvykęs pas mane pasiimti to rašto. Jis sakė, kad gerai padariau.
J.Tunaitis po mano pareiškimo buvo labai sunerimęs. Tačiau ir tai liko tik pokalbiu. Ta istorija buvo mano širdyje, bet neviešinama, nes tai nelengva. Bažnyčia Lietuvoje gana konservatyvi. Amerikoje, Kanadoje ar Australijoje tokie dalykai viešinami, nors tai irgi nelengva. Seksualinės prievartos aukoms reikalinga dvasinė, psichologinė ir moralinė pagalba.
Galiu pasidžiaugti, kad nesulaukiau viešo pasmerkimo. Tačiau mačiau, kad vyskupai nebuvo palankiai nusiteikę. Ypač po mano paskutinio istorijos paviešinimo lygiai prieš metus, balandžio 15–16 d.
– Kaip jūsų atvirumas paveikia žmones?
– Galiu pasakyti, kad užsienyje yra kitaip. Žmonės žino tokius dalykus, nes vyskupai kalba atvirai per televiziją ir kitas informacijos priemones. Kažkada buvau apie istoriją užsiminęs Lietuvos katalikų studijai. Iš pradžių jie sutiko apie tai pakalbėti, tačiau vėliau, kaip supratau, tai buvo uždrausta.
Lietuvoje mes neva esame šventi – nei mušamės, nei geriame, nei narkotikus vartojame. Jei būtų pasaulio pabaiga, visi eitume tiesiai į dangų ir taptume šventaisiais. Nenorime kalbėti apie tai, kas sunku. Tačiau, jei bet kurio žmogaus šeimoje būtų suprasta, kad jų dešimties metų berniukas naktį susilaukė „malonumo“, jis atkreiptų dėmesį.
– Ar galėtumėte apibūdinti, kaip tuo metu jautėtės? Ar buvo kas nors, į ką galėjote kreiptis pagalbos?
– Ne, neturėjau į ką kreiptis, buvau naivus. Tuo metu vykdėme gražią akciją, rinkdavome sovietų laikais nuverstus kryžius. Kelis sekmadienius ir kitomis dienomis taip darbuodavomės. Tai buvo graži akcija prieš brutalią sovietų valdžios prievartą. Vakare likdavome klebonijoje, mums pasiūlydavo arbatos. Man į kaimą būtų reikėję grįžti labai toli.
Galiu pasidžiaugti, kad nesulaukiau viešo pasmerkimo. Tačiau mačiau, kad vyskupai nebuvo palankiai nusiteikę.
– Ar jums dažnai tenka klausytis seksualinės prievartos aukų skundų?
– Negaliu pasakyti nieko, kas susiję su išpažintimis. Tačiau galiu pastebėti, kad šeimose būna labai daug skaudžių dalykų. Pavyzdžiui, blogus dalykus mato seneliai, vienas iš tėvų, bet jie bijo apie tai pasakyti, nes vaikui gali būti trauma, apie tai sužinos kiti.
Tačiau, kaip dvasininkas, kai ką kartais galiu atpažinti. Man teko kalbėtis su viena šeima, kuri pasakojo, kad pas juos lankosi kunigas. Jis labai malonus, pagamina vaikams pietus, su jais pažaidžia ir pan. Tėvai kunigu labai pasitikėjo.
Man kilo įtarimas, kad po tokia vaikų priežiūra kažkas slepiasi. Patariau pasikviesti tą kunigą vakarienės ir pakalbėti dvasinėmis temomis, apie religiją. Tačiau palikti kunigui vaikus kaip kokiai auklei yra klaida. Tai gali slėpti tam tikrus dalykus.
– Esate ir profesorius, dėstote studentams. Kaip atpažinti seksualinės prievartos požymius? Kokie svarbiausi žingsniai?
– Taip, dėstau šeimos edukologiją. Visgi šiandien Lietuvoje šeima nėra stipri. Dažniausiai tai moteris ir vaikai. Yra daug sunkiai besiverčiančių šeimų. Vyrauja socialinės problemos, alkoholizmas, narkomanija ir t.t.
Kai skaitau paskaitas, kai iš kitų rajonų į jas atvyksta socialiniai darbuotojai, pedagogai, sakau jiems – nebijokite kalbėtis su vaikais, šeimomis. Nebijokite lankytis jose ne tik pagal instrukciją. Matykite vaikus, kokie jie iš tikrųjų yra. Gal jie atviri, o gal dvasiškai prispausti, kenčia, mato smurtą šeimoje. Nėra lengva tai atpažinti viena akimi, bet vaikai atsiveria su jais bendraujant. Visa tai galima gydyti, padėti šeimoms.
Reikia ir paprasčiausios širdies tiems, kurie nukentėję. Apie kunigų luomą galiu pasakyti tiek, kad praėjo daug metų, bet dėl mano istorijos nėra paskambinęs joks vyskupas, nėra paklausęs, kaip sekasi, gal skauda, gal yra kokių įžvalgų. Mūsų visuomenėje trūksta paprasčiausios meilės.
