Ji teigė, kad mes dažnai nemokame atpažinti diskriminacijos ir aiškiai jos įvardyti, nors tai yra kasdienybė.
„Ką mes vadiname darbo sąlygomis? Mano darbe, mokykloje, tai apima ir kolektyvo nuostatas, nuotaikas, kitaip tariant, mano darbo sąlygos nėra tik kompiuteris. Bet ar mano minėtos sąlygos yra geros, neįmanoma pamatuoti“, – diskusijoje kalbėjo A.Sakalauskaitė.
Moteris prisipažino, kad dėl savo tapatybės ji buvo ir nepriimta į darbą, ir iš jo atleista. „Taip, nes esu lesbietė. Žinoma, man niekas neatėjo ir nesakė, kad atleidžiame, nes tu – lesbietė. Sakydavo, kad sumažėjo labai pinigų...“, – kalbėjo ji.
Žinoma, man niekas neatėjo ir nesakė, kad atleidžiame, nes tu – lesbietė. Sakydavo, kad sumažėjo labai pinigų..., – kalbėjo ji.
Su diskriminacija susidūrė bažnyčioje
Diskusijos dalyvė taip pat pasakojo susidūrusi su diskriminacija bažnyčioje – mat groja vargonais. Žinoma, didžioji dalis kunigų išsilavinę, išprusę, todėl, pasak jos, jiems moters seksualinė orientacija jokios reikšmės neturi.
„Bet, kai atsirotuoja koks homofobas, o rotacija nuolatinė tarp mano tiesioginių vadovų, tai man tenka keisti vietą. Paskutinis klebonas homofobas ėmėsi projekto mane atleisti ir pradėjo visokius veiksmus, tada mano choristė važiavo be manęs aiškintis, kas čia vyksta ir išgirdo tokį pasiūlymą: „Apženykit tą Ausmą ir problemos baigsis“. Bet aš nesiženijau“, – savo patirtimi dalijosi A.Sakalauskaitė, prajuokinusi žiūrovus.
Reaguodama į situaciją Jūratė Juškaitė, portalo manoteises.lt redaktorė, pasiūlė Lietuvai pagaliau įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas: „Tada, apženysim“.
Koją pakiša ir negalia, ir tautybė bei amžius
Ne tik dėl lytinės orientacijos žmonės susiduria su diskriminacija darbe. Dar vienas tapatybės aspektas, dėl ko nukenčia darbuotojai, –negalia. Diskusijoje dalyvavęs klausos negalią turintis architektas Donatas Počešiūnas pripažino, kad yra tekę išgyventi prastų emocijų, įtampos darbe dėl negalios. Be to, jis buvo įsidarbinęs socialinėje įmonėje, kur žmonės įdarbinami „vardan reikiamo darbuotojų su negalia skaičiaus“.
Tęsiantis diskusijai J.Juškaitė atkreipė dėmesį į tai, kad dažnai problema tampa tautybė, kai kalbame apie romus Lietuvoje.
„Problema, kaip su jais elgiamasi. Kiek tenka bendrauti, nelabai varginamasi kažkaip įvynioti, kodėl jie nepriimami į darbą, tiesiai šviesiai pasakoma, kad dėl to, kad yra romai. Pamato veidą, tamsesnę odos spalvą ir arba tiesiai pasakoma, kad romai, atsiprašau, - čigonai, nes tokiame kontekste nenaudojama tokia leksika, čia nedirbs, arba galbūt kažkoks mandagesnis apvalkalas pasirenkamas“, – savo įžvalgomis dalijosi ji.
Pasak J.Juškaitės, romai ne visuomet žino, kur kreiptis, o jei ir žino, dažnai vyrauja susitaikymas: „Esu romas, man nepasisekė ir tiek to –susirasiu, ką paveikti“.
Reputacijos kaina
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkė Renata Vanagėlienė teigė ne kartą bendravusi su romais ir girdėjusi ne vieną istoriją, po kurios tarnybai būtų vertėję pradėti tyrimą. Vis dėlto, anot jos, romų akyse matyti neviltis – jie esą numoja ranka dėl vieno neteisingai pasielgusio darbdavio, esą vis tiek visų požiūrio nepakeis.
„Jie susitaiko, kad tokie gimę, jie vangiai gina savo teises. Mums atrodo, kad, jei sprendimas ne dėl vienos įmonės būtų priimtas, situacija keistųsi. Mes viešinam sprendimus. Juos skaito labai daug darbdavių, viešumas – kaip peilis darbdaviams. Kalbame apie reputaciją“, – kalbėjo R.Vanagėlienė.
Jelena Stankevičienė, viena iš asociacijos „Lyderė“ steigėjų, tęsdama pastarąją mintį, teigė, kad kuo darbdavio reputacija prastesnė, tuo brangiau jam kainuoja pritraukti darbuotoją.
„Ypač vieši sprendimai labai greitai prieinami, pasirenkama darbovietė su geresniais atsiliepimais, jei žmogus turi pasirinkimą. Reputacijos praradimas kainuoja“, – teigė J.Stankevičienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad žmonės už save šioje srityje nepakovoja todėl, kad, vyraujant tam tikrai nuomonei, ne taip lengva vienam išstoti ir pasakyti, kad tai nėra norma.
Diskusiją moderavo žurnalistas Darius Matas.