1. Manoma, kad prievartautojais gali tapti tik turintys matomų asmenybės sutrikimų individai, tie, kas bendraudami akivaizdžiai rodo agresyvumą ir yra panašūs į smurtautojus. Iš tiesų, pagrindinis prievartautojų motyvas yra ne tiek su seksualinio geismo tenkinimas, kiek nerealizuota agresija, nenormalus dominavimo ir kito asmens kontrolės siekis. Šie asmenybės bruožai ir polinkiai, įprastai bendraujant, yra sunkiai pastebimi.
2. Manoma, kad išžaginti ryžtasi tik svetimi, aukai nepažįstami asmenys. Lietuvoje ir užsienio šalyse atlikti kriminologiniai tyrimai rodo, galimybė patirti seksualinę agresiją iš pažįstamo asmens yra nei kiek ne mažesnė. 60-80 proc. seksualinių nusikaltimų įvykdo asmenys, kuriuos auka puikiai pažįsta (draugai, giminės, kaimynai). 85 proc. seksualinių nusikaltimų, kurių aukos yra nepilnamečiai ir apie kuriuos pranešama policijai, įvykdo vaikams puikiai pažįstami asmenys, įgiję visišką nepilnamečių pasitikėjimą.
3. Manoma, kad tik moterys gali tapti seksualinės prievartos aukomis. Tai netiesa. Vienas iš dešimties vyrų patiria seksualinę prievartą. Vienas iš šešių berniukų patirs seksualinę prievartą iki tol, kol jie sulauks aštuoniolikos.
Akivaizdu, kad nesaikingai vartotas alkoholis moterims sukelia ypač didelę riziką būti išprievartautoms. Girto bejėgiškumo būsena skatina jau minėtą potencialių prievartautojų agresiją. Nekuklus moters elgesys, iššaukiančios elgesio manieros ir sutikimas su pernelyg greita tarpusavio santykių raida, smurtautoją paskatina nusikalsti labiau, nei seksualūs, kūną atidengiantys drabužiai ar ryškus makiažas.
Policija prašo visų seksualinės prievartos aukų būtinai ir neatidėliotinai kreiptis į teisėsaugos institucijas. Nubaudus nusikaltėlį, jo auka atgauna pasitikėjimą savimi, stiprėja vidinės pusiausvyros ir saugumo jausmas. Be to, sustabdžius nusikaltėlį, nelaimių išvengia kitos galimos aukos.
