Bet kam, šį pavasarį važiavusiam Lietuvos keliais, turėjo įsiminti nepaprastas vaizdas: po lietaus ar drėgną šiltą naktį per asfaltą straksėjo, ropojo, keliavo, o dar dažniau sustingę nuo juntamos transporto vibracijos, savo žūties laukė varlės ir rupūžės. Kovo gale ir balandį per kelius neršto vietų link migruoja pievinės ir smailasnukės varlės, paprastosios rupūžės – šios rūšys mūsų gamtoje vienos gausiausių. Jų tradiciniai migracijų keliai yra kur kas senesni už asfaltuotus kelius ir net žvyrkelius; varliagyviai kiekvieną pavasarį keliauja į savo įprastas nerštavietes, jų migracijos jausmo negali pakeisti net faktas, kad žmonės tas neršto vietas ėmė ir taip pat sunaikino.
Žinoma, ne visad taip niūru – kai kurie varliagyviai dar turi kur neršti ir balos, tvenkiniai, kuriuose jie išleis savo ikrelius, nebus išdžiovinti, nusausinti iki varliukų iškeliavimo sausumon. Tai įvyksta tik liepos pradžioje, taigi – ar mes, žmonės, esame tikri, kad taip ilgai galime būti užimti tokia „paprasta“ tema – gyvūnijos apsauga?
Tačiau kol kas tenka grįžti į pradžią – varlės žūsta keliuose, ratais sutrintų varliagyvių skaičius milžiniškas. Primename: neršti keliauja tik subrendusios varlės, kurioms 3-4 metai ar daugiau. Iš kažkada išsiritusių tūkstančių varliukų tokio amžiaus sulaukė vienetai. Kiek vienetų žuvo po ratais nuvažiavus 100 kilometrų? Prieš porą savaičių naktį važiavau iš Vilniaus į Prienus, naktis buvo drėgna, švelni, kelyje straksėjo tūkstančiai varlių. Dar daugiau jų buvo jau sutraiškyta. Kiek? Gal 50 000, gal 100 000...Ir tai – tik 80 kilometrų atkarpoje, ne pačiame judriausiame (bent jau naktį) kelyje. Turėjau laiko, neskubėjau, tad vingiavau, vengdamas susidūrimo. Bet kitos mašinos lėkė nulėkė, o vilkikai viską šlavė nuo kelio... visą gyvybę.
Sakysite – nieko čia naujo, taip buvo nuo seno. Taip, mums tai jau tapo įprasta... Tačiau to gali nebūti. Kaip ir pavasarinių pievų gaisrų, naikinančių varliagyvius, šiukšlių laukuose ir miškuose, kaip... Jei netikite, keliaukite į mūsų kaimynę Lenkiją – ten visos pakelių tvoros, skirtos apsaugoti nuo žvėrių, dar „dubliuojamos“ ir siaura tankaus tinklo juosta. Pro ją į kelią nepatenka varliagyviai, vadinasi – žūčių išvengiama. Ar mums toks „išradimas“ nežinomas, ar kelių direkcija niekada nebuvo „nukeliavusi“ į Lenkiją?
Šiek tiek užtvarų varliagyviams saugoti yra – siauras ruoželis prieš Aukštadvarį, dar pamestas ir užmirštas ruožas prie Želsvos gyvenvietės Marijampolės savivaldybėje. Gal dar 1-2 atvejai. O kitur apie tai nekalbama ir nieko nedaroma. Beje, kam keliauti toli – trejetą metų kartu su verslininku V.Opulskiu teko organizuoti varliagyvių apsaugą Vilniaus Vingio parke – mero sutikimu čia būdavo uždraudžiamas transporto eismas vienam mėnesiui. Žinoma, tas draudimas atsispindėjo tik kelio ženkluose, bet ne gatvėse – pasirodo, pas mus kelio ženklai yra neprivalomi, o perspėjimas, kad čia yra svarbi varliagyvių apsaugos akcija – bereikšmis. Taigi, varles nuo traiškymo saugodavo tvorelės – ačiū studentams gamtininkams, kurie jas padėdavo statyti, prižiūrėdavo. Kaip bus dabar – sunku pasakyti... Juk varlės tokios mažos, jos taip mažai kam rūpi...
Prieš keletą metų Danijoje ketvertą dienų mus vežiojo ir rodė varliagyviams prie kelių saugoti įruoštas perėjas, estakadas, tunelius. Visa tai kainavo milijonus, dešimtis milijonų eurų. Per tą laiką suradome vieną mažutį varliuką – smagu, kad jo aptikimo faktas kolegas danus sugraudino iki ašarų...
Savaitgalį keliavome miškais palei Merkį – oras buvo nuostabus ir net dieną neršti ropojo daugybė paprastųjų rupūžių. Rinkom jas nuo kelio, „lydėjom“ į kitą pusę, linkėjom saugiai pasiekti neršto vietas. Tačiau kažkas jau buvo važiavęs net šiuo keliu ir pražudęs ne vieną rupūžę. Vadinasi, mumyse yra keista dvasia, kuri neužtikrina didžiausių greta esančių vertybių gerovės ir išlikimo. Kas ją gali pakeisti?
