Tačiau šiluma gali būti net pavojingesnė už kitus „spaudimus“. Žmonės jai labai jautrūs, daliai mūsų aukštesnė nei 30 laipsnių temperatūra yra pavojinga, o siekianti 35 laipsnius šilumos ir daugiau – grėsminga. Mūsų protėviai gyveno subalansuoto klimato zonoje, todėl ir mums labiau priimtinos „vidutinės“ temperatūros. Žinoma, ir tarp mūsų yra žmonių, kurie puikiai pakelia labai aukštą temperatūrą ir išlieka darbingi ir žvalūs.
Gamtoje individo pasirinkimas nesvarbus – iš esmės, jo ir nebūna, nes pirmoje vietoje yra rūšies galimybės ir gebėjimai. Tačiau karštis ir tiesioginiai saulės spinduliai turi veiksmingą limituojantį poveikį – kartais jie padeda, bet dažnai gali būti pavojingi taip pat kaip ir mums, žmonėms.
Po lietaus stoję karšti orai atlieka svarbią funkciją – vienu metu iš lėliukių ritasi drugių, skruzdėlių bei kitų vabzdžių suaugėliai. Paprastai jų gausa nustebina, o kai kada – tiesiog pribloškia žmones. Štai prieš keletą dienų Vilniuje po lietaus staiga ėmė skraidyti skruzdėlės – stambios patelės ir mažesni patinėliai. Ore vyksta jų „santuoka“, o po to apvaisintos patelės skrenda ieškodamos vietos naujiems namams. Jos turės pradėti kurti skruzdėlyną, dės kiaušinėlius, rūpinsis savo palikuonimis. Tik tada, kai jų bus daug ir skruzdėlės darbininkės perims visą triūsą, motinos dės kiaušinėlius. Beje, skraido tik lytiniai individai, o darbininkės to jausmo niekada nepatiria. Panašiai visai neseniai visus nustebino prie Neries ir kitų upių naktį pakilę lašalų (arba viendienių) pulkai. Vos išsiritę, ore jie šoka savo šokius, linguoja, plazda. Susiporavę iš karto į vandenį deda kiaušinėlius ir iškeliauja nebūtin. Toks trumpas suaugėlio gyvenimas labai tikslingas ( pratęsti giminę) ir asketiškas – jie nesimaitina, neturi kitų funkcijų. Ant vandens krintantys lašalai yra puikus maistas žuvims – tokiomis dienomis jos šurmuliuoja paviršiuje ir renka vabzdžius.
Tokie vienu metu vykstantys vienos vabzdžių kartos skraidymai turi savo prasmę: tik taip lengviau surasti „partnerius“ ir pratęsti giminę.
Daugeliui aukštesniųjų gyvūnų (stuburinių) vasaros karščiai nėra toks laukiamas įvykis. Seklesniuose pelkėtuose ežeruose esant didelei kaitrai prasideda žuvų dusimas. Ropliai karštį ir tiesioginius saulės spindulius pakelia labai blogai. Nors jiems visada reikia atokaitos sušilti, tačiau bent pusvalandį išbuvę saulėkaitoje, daugelis jų žūtų nuo perkaitimo. Ypač jautrios angys, kurios dieną paprastai slapstosi paraistėse, lindi po šiekštais. Net baliniai vėžliai kaitroje būna visai panirę vandenyje; paviršiun paprastai išniręs tik pats nosies galiukas su šnervėmis.
Paukščiai atėjus kaitros metui nurimsta – jų aktyvumo valandos anksti rytą ir vakarop. Dieną lizde esančius jauniklius tėvai gelbsti atsistodami taip, kad atsirastų šešėlis. Net ir šilumą bei saulę mėgstantys atviro kraštovaizdžio paukščiai vieversiai, kurapkos nuo kaitros ginasi „maudydamiesi“ smėlyje ar keliuko dulkėse. Žinoma, dėmesio centru dabar tampa balutės, iš kurių atsigeriama ir kuriose maudomasi.
Mūsų laukiniai žvėrys vasaros karščio ir tiesioginių spindulių nemėgsta, nuo jų slepiasi šešėliuose, kas gali – urvuose, lizduose. Visa aktyvioji jų veikla tenka nakčiai, prieblandai.
O kaip saulėkaitoje jaučiasi naminiai gyvūnai? Iš tikro – jiems tai didelė kankynė, ypač stambiesiems gyvuliams, nes be kaitros juos kamuoja sparvos, gyliai. Žinoma atvejų, kai nuo kaitros gyvuliai tiesiog apkvaisdavo ir tapdavo nesuvaldomi bei pavojingi. Šunys, katės, naminiai paukščiai vidudienio saulėkaitos vengia, skuba rasti vietų pasislėpti. Tą turime žinoti ir gyvūnams sudaryti sąlygas išvengti pavojingų vasaros glamonių.
Tokia situacija gali užtrukti dar bent mėnesį. Tiesa, antroje rugpjūčio pusėje oras dieną įkaista vėliau, o vakarop anksčiau renkasi vėsa. Tačiau kartais net rugsėjį būna dienų, kai atvirose, vėjo neužpučiamose vietose sunku ne tik žmogui, bet ir gyvūnams. Taigi, vasara dalinasi savo malonumais, o mes turime išmokti pažinti juos ir tinkamai reaguoti į mums pavojingus reiškinius.
