Gamtos metai skaičiuoja kur kas ilgesnį laiką, ir visas jis paženklintas žiemos ženklais.
Niekas neabejoja šių metų žiema. Galbūt slapta tikėjomės, kad jos visai nebus, kad ji bus panaši į vėlų rudenį, o paskui staiga pavirs pavasariu. Arba manėme ją būsiant labai snieguotą ir galbūt šaltą. Tačiau mes jau pamiršome, kad gali būti, sakykim, 27 laipsnių šaltis.
Oho, 27 laipsniai! Čia jau speigas! O jei dar su vėju! Tokį speigą šiandien visi vadintų katastrofa. Beje, ar tai iš viso įmanoma?
Kokia trumpa mūsų atmintis... Taip buvo, ir tie šiaip sau ištarti 27 laipsniai tikrai nebuvo riba, sulaukdavom ir kur kas šaltesnių žiemų. Dabar to jau nesitikime. Šią žiemą tikrai. Bet kitos žiemos dar atneš visko. Todėl, kaip sakoma, kailinių dar neparduokite.
Po pirmųjų giesmių didžiosios zylės nurimo. Trumpam. Dar po savaitės kitos jų tilindžiavimas taps įprastas. Visi, turintys lesyklą arba išmanųjį namų televizorių su tikrais paukščiais, šias giesmes išgirs pirmieji.
Žiema vienaip atrodo mums, kitaip, visai paprastai, ji rodosi gamtoje. Net ir tai, kad ji atrenka ir nebūtin nuneša silpnesniuosius, gamtoje sutinkama paprastai, sakyčiau – oriai. Tačiau mes labai norėtume pakeisti šį balansą ir mielai pagelbėtume visiems tiems, kurie mūsų akimis žiūrint vargsta, silpsta ar žūsta. Ar galima tą daryti ir kada?
Taip, iš tikro – mes kištis į gamtos procesus neturėtume, nes ir taip daug pagadinome, sujaukėme. Tačiau kai kurioms rūšims padėti būtina, viena tokių – pilkoji kurapka. Dabar pilkoji kurapka įrašyta į saugomų rūšių sąrašus, taigi – į raudonąją knygą.
Tačiau vien tik įrašymas į vienokius ar kitokius sąrašus nieko nereiškia. Kurapkai nei draustinių, nei kitokių saugomų teritorijų nesteigsime, nes to šiai rūšiai nereikia. Ji gyvena kultūriniuose laukuose, taigi – reikia pasėlių, reikia sėjomainos. Žinoma, labiausiai jai reikia apsauginių želdinių juostų, kad lizdų technika nesunaikintų, kaip kad daroma dabar.
Matyt, siekiant išsaugoti rūšį, teks imtis ir kur kas aktyvesnių priemonių. Nes nyksta ir retėja ne tik kurapka – ji yra lyg savotiškas rodiklis, aiškinantis, kad tokia pati būklė ir kitų atviro kultūrinio kraštovaizdžio paukščių rūšių.
Kartais gali atrodyti, jog visi laukia, tikisi, kad tuos gerus darbus padarys kažkas... Na, galbūt net niekam nežinant. Tačiau visi žinome, kad prie mūsų namų kurapkas per žiemą graibo ne tik vanagai, bet ir katės, šunys. Kodėl turime būti akli tokiems nusikaltimams?
Jei kas nors sumedžiotų ar sugautų kurapką, tokį veiksmą tikrai pasmerktume, pavadintume brakonieriavimu ir dar išieškotume solidžią administracinę baudą bei atlygį už gamtai padarytą žalą. Tačiau jei toks pat blogas darbas daromas, kaip sako, ne savo rankomis, lyg ir nieko. Pagalvokime visi, ar čia kur nors galime brėžti ribą tarp žalos sukėlėjų.
Kurapką žinome kaip sėslią rūšį. Tačiau ne visada kurapka sėsli. Štai profesorius Tadas Ivanauskas aprašo jų pulkų migraciją pro Ventės ragą – ten kurapkų vieną labai šaltą speiguotą žiemą susikaupė tūkstančiai. Lesinamos ir globojamos jos laikėsi ilgai, bet galiausiai per marias patraukė Kuršių nerijos link. Kur jos nukeliavo toliau, ar nors dalis šių paukščių grįžo, taip ir liko neaišku.
Gali būti, kad atgal jos taip ir negrįžo, nes šiai rūšiai nėra būdingų migracijos kelių, nėra tradiciškumo. Sunku pasakyti, per kiek vasarų tada vėl atsigavo kurapkų populiacija. Gali būti, kad greitai, nes, esant tinkamoms sąlygoms, ši rūšis gali būti labai visli ir gyvybinga. O jeigu paukščiams padeda žmonės...
Na taip, padėti žiemą galima lesinant, saugant nuo plėšrūnų, uždraudžiant medžioklę. Žinau, kad Sūduvos medžiotojai yra atlikę sėkmingus kurapkų perlaikymo žiemą bandymus. Kokia jų esmė?
Taip, tokie bandymai buvo ir, sakyčiau, labai sėkmingi, juos atliko neseniai mus palikęs medžioklėtyrininkas mokslininkas Kęstutis Pėtelis. O jų esmė – žiemos pradžioje sugaudyti kurapkų pulkelius ir laikyti juos voljeruose. Per žiemą tokiose sąlygose netenkama tik keleto procento paukščių, kai gamtoje – daugiau kaip pusės. Pavasarį šie paukščiai išleidžiami veisimo vietose.
Paklausite, ar gali būti ir dar aktyvesnių priemonių?
Pati efektyviausia ir aktyvi priemonė – kurapkų veisimas nelaisvėje ir jauniklių išleidimas į laisvę. Kol kas mes to nedarome, nors pamąstymų buvo ne kartą. Tačiau šiandien žinome: jei norėsime, kad kurapkų būtų gausiau, kad rūšis gyvuotų, tą daryti turėsime. Tai yra modernios gamtosaugos darbai.
Dar reikėtų pakalbėti apie du dalykus, svarbius mums visiems. Pirmiausia – apie ledą.
Žiema jau greitai įpusės, o ledas yra nei šioks, nei toks. Kai kur jo storis siekia bent keletą centimetrų, po sniegu jis visai nestorėja, o atvirose vietose gali augti. Tačiau šios žiemos didžiausia grėsmė – ledo nenuspėjamumas. Jis labai skirtingas, tad paprastai eiti skersai per užšalusį ežerėlį yra daugiau nei rizika – po tvirtesnio ledo ploto bus vietų, kur vanduo ledą iš apačios visai pragraužė.
Ant ledo, kur jis siekia 10 centimetrų storio, negalima eiti be smaigų, taip pat nereikėtų eiti žvejoti pavieniui. Būtinai reikėtų turėti virvę ar bent paežerėje išsikirstą keleto metrų ilgio alksnio kartelę. Dėl viso pikto. Žinoma, būtų geriau, kad nebūtų to „dėl visko pikto“. Bet kiekvieną žiemą įlūžta ir žūsta žvejų, todėl bet koks atsargumas bus tik į naudą.
Antrasis mūsų svarbus dalykas – sniegas. Jo kai kur jau gerokai susikaupė. Tiesa, jo kiekį įvertinti sunku. O sniegas labai svarbu, nes tai – mums trūkstamas vandens papildymas. Man atrodo, kad nereikia nieko išrasti, būtina tik prisiminti, kaip gyveno mūsų protėviai. Jie sniegą kaupdavo.
Po pjuvenomis, kaupdavo ledus, tokie būdavo savotiški šaldytuvai. Dvaruose net specialūs pastatai tam buvo – ledainės. O sniego į rūsius neneša net suvalkiečiai. Jį kaupti reikia laukuose. Štai kur dideli platūs, be jokios medelio ar krūmo laukai, ta drėgmė bus prarasta du kartus – žiemą sniegą pūga nuneš į griovius, į pašalius, o pavasarį drėgmė čia pirmiausiai išgaruos.
Bet kaip jį sukaupsi? Užtvaromis. Jei jau patingėjome sodinti apsaugines medžių ir krūmų juostas, kurios atliktų šį vaidmenį, dabar galime technika sustumti sniego volus, už kurių užklius pūgos nešamas sniegas. Kuo daugiau tokių volų, tuo daugiau drėgmės liks lauke, tuo lėčiau ji išgaruos. Tą labiausiai turėtų žinoti, girdėti Vidurio Lietuvos, Pasvalio, ir žinoma, Suvalkijos ūkininkai.
Sniegas – tai drėgmė. Jei tirpsmo vanduo iš karto nenugarmės grioviais, laukuose likusios balutės taps pavasario gyvūnų prieglaudomis, o drėgnose pievose ilgai niekas negalės padegti žolės. Kol kas nematome, kad ežeruose vandens būtų tiek, kad pavasarį jis lietųsi į laukus, į pievas ir užtikrintų lydekų nerštą. Tam reikės vandens, atsiradusio ištirpus sniegui.
Taigi sniegas yra labai svarbus viskam: ir mums, ir gamtai.
