Kai kada varlės kvarkia net naktį, todėl toks jų aktyvumas gali kelti ir neigiamų emocijų. Tačiau jų nėra daug, jos gyvena tikrai ne visur ir rastume daugiau žmonių, kurie norėtų jas regėti ir girdėti savo pašonėje, nei tų, kurie jų nemėgtų ir vengtų.
Lietuvoje gyvena trys žaliųjų varlių rūšys: mažoji kūdrinė, didžioji kūdrinė ir ežerinė. Tiesa, ne specialistams jas lengviau vadinti tiesiog „žaliosiomis varlėmis“, nes rūšis nustatyti be galo sunku. O ir su tomis rūšimis yra šiek tiek komplikuota, nes yra tik 2 „tikros“ rūšys – mažoji kūdrinė ir ežerinė varlės. Kai šios dvi rūšys kryžminasi, atsiranda tarpinė forma – didžioji kūdrinė varlė. Atskirai ši netikra rūšis (beje, mokslininkai ją pavadino Rana esculenta, taigi – „valgomoji varlė“) negali egzistuoti, nes yra pusiau negyvybinga, iš jos ikrelių išsirita labai mažas kiekis lervučių. Tik kryžmindamosi su „tikromis“ rūšimis didžiosios kūdrinės varlės susilaukia gyvybingų, tačiau negrynos rūšies palikuonių.
Žaliosios varlės visą gyvenimą praleidžia vandenyje – jame gyvena ir žiemoja. Tik vasarą jos sušyla ant augalų (vandens lelijų, lūgnių) lapų ar ant plūduriuojančių daiktų, ant kranto. Krante nuo vandens dažniausiai nutolsta tik tiek, kad vienu šuolių galėtų pasiekti „namus“. Ko turi bijoti varlės?
Vaikiškų knygelių iliustratoriai kažkada mėgavo piešti baltąjį gandrą, snape laikantį žalią varlę, atseit – mėgiamą skanėstą. Iš tikro žalioji varlė gandro racione iš viso nefigūruoja. Kur kas dažniau jos gali tapti žalčio grobiu, nes šis roplys jo ne tik tyko prie vandens, bet puikiai plauko ir nardo, taigi – nuo jo neišsisuksi. Žaliąsias varles medžioja vandeninis kirstukas, kanadinė audinė, ryja lydekos ir labai stambūs ešeriai, šamai ir vėgėlės. Tačiau pavojingiausi ne jie...
Žaliosioms varlėms pavojingiausios... žaliosios varlės. Ne paslaptis – kanibalizmas jų tarpe yra visai įprastas reiškinys, todėl netenka stebėtis tuo, kad daug mažų kūdrinių ar ežerinių varlių (jauniklių iki 2 – 3 metų) daug laiko praleidžia sausumoje ir tik pabaidytos straksi į vandenį. Ten jų laukia didžiosios gentainės, kurios ryja ne tik pirmų metų jauniklius, bet ir gana stambius individus. Prieš keletą dienų Skriaudžiuose (Prienų rajone) stebėjau, kaip stambi kūdrinė varlė taškydama vandenį šoko prie mažesnės varlytės ir akimirksniu ją prarijo. Viskas įvyko taip greitai, kad nespėjau nufotografuoti paties rijimo, įamžinau tik varlę, iš kurios nasrų kyšojo mažesnės tos pačios rūšies varlytės kojos. Minėtoje kūdroje mažų varlyčių buvo kur kas mažiau, nei stambiųjų. Ir tos pačios glaudėsi žolėse krante ir į vandenį šokinėjo labai nenoriai. Matyt, jos jaučia, kas ten laukia: juk būti žaliąja varle yra pavojinga...