Kodėl ši rūšis tokia išskirtinė, kodėl, kalbant apie ją, reikia prisiminti orus, šilumą ir ore skraidančius vabzdžius? Čiurlys yra unikalus, savo biologija – lyg ir ne mūsų faunos atstovas. Lietuvoje čiurliai praleidžia 3 – 3,5 mėnesio, taigi – mažą metų dalį, o likusį laiką nardo ore prie Pusiaujo, kur visada vienodai šilta ir kur diena visada lygi nakčiai.
Mūsų krašte čiurliai peri, vadinasi – čia jų gimtinė, tėvynė. Kodėl šie paukščiai, giminingi kolibriams, gegužės pradžioje skuba pas mus? Čia juk būna vėsios dienos ir naktys, kartais pristinga maisto, o sąlygos jiems skraidyti tampa visai nepriimtinos...
Atrodo, kad čiurliai, kaip ir kiti vadinami „vasaros“ paukščiai puikiai prisitaikė prie mūsų vasarų, o „apsispręsti“ jiems padeda ilga, 17 valandų trunkanti diena ir vasaros vešlumas bei vabzdžių gausa. Taigi, šiomis vertybėmis jie naudojasi, o atlikus tai, kas skirta – užauginus 2 jauniklius, išskrenda.
Čiurlių tyrimai ne perėjimo metu visada susidurdavo su nemenkais iššūkiais – tiesą sakant, jų lyg ir nebuvo. Ši rūšis skraido labai aukštai, kitu metų laiku žmonėms į rankas nepakliūva. Maža to, buvę tyrimo metodai (žiedavimas) iš esmės jokių rezultatų nedavė, nes per žiedavimo istoriją nebuvo gauta nė vieno tolimojo mūsų paženklintų čiurlių pranešimo. Švedijoje iš 50 000 sužieduotų čiurlių taip pat negauta informacijos nė apie vieną individą. Daugiau sužinoti pavyko tik pradėjus taikyti naują tyrimų metodą – duomenų kaupiklius, tvirtinamus prie kojų – didesnio įrenginio apie 30 gramų sveriantis paukštis nešioti negali. Toks tyrimų metodas parankus dar dėl vienos priežasties – čiurliai būna ilgaamžiai ir labai konservatyvūs, grįžtantys vis į tas pačias perimvietes. Taigi, švedai paženklino 20 suaugusių čiurlių, o kitąmet 8 iš jų (net 40 procentų!) sugrįžo ir kaupikliuose „parnešė“ be galo vertingą informaciją. Iš jos buvo sužinota, kur jie žiemoja, kaip greitai pasiekia žiemavietes. Tačiau vienas faktas tiesiog pribloškė: net 9 mėnesius (po perėjimo sezono ir buvimo inkiluose) čiurliai nebuvo niekur nusileidę, visą šį laiką jie praleido ore.
Mūsų krašte čiurliai peri, vadinasi – čia jų gimtinė, tėvynė.
Atrodo, kad juodasis čiurlys – vienintelė rūšis, kuri dėl ypatingos savo biologijos gyvuoja gerai, nors kasmet pora gali išauginti tik 2 jauniklius. Tačiau jų nepasiekia ne tik plėšrūnai, bet ir paukščių visur tykantys medžiotojai. Išeitų, kad rūšiai nekyla jokių problemų, kad tie vasaros spygavimai, kai čiurlių pulkas dideliu greičiu praneria pro pat stogus, yra tik beribis džiaugsmas. Kur ten! Juk mes net ir čia, savo namuose, mokame sugadinti bet kokį džiaugsmą. Net čiurliams…
Čiurliai netenka perimviečių! Ženkli jų perinčios populiacijos dalis glaudžiasi gyvenvietėse, miesteliuose ir miestuose. Profesorius T. Ivanauskas dar prieš 100 metų rasdavo juos perinčius Dainavos girios medžių uoksuose. Ornitologo E.Drobelio patikinimu, Dainavos girioje čiurliai uoksuose peri ir dabar. Beje, kituose miškuose tokių perimviečių man pačiam rasti neteko...
Gegužės trečiąją dekadą čiurliai pradeda sukiotis prie inkilų. Kadangi tuo metu jie būna dar užimti varnėnų, kyla labai rimtų susidūrimų tarp čiurlių ir namų šeimininkų. Nors iš pažiūros čiurlys yra bejėgis (išskyrus jo veržlų skrydį), tačiau kibūs, aštrianagiai trumpų kojų pirštai tampa labai pavojingi – neretai varnėnai nukenčia, net žūsta. Kartais vėlų rudenį tvarkant inkilus tenka rasti taip susikibusių ir vienas kito nepaleidusių paukščių griaučius.
Tačiau miestuose ir miesteliuose didžioji čiurlių dalis pasirenka ne inkilus, o plyšius pastogėse, palangėse, ertmes ventiliacijai. Daugelyje senesnės statybos pastatų tokios ertmės buvo paliekamos ir tapdavo paukščių namais. Sakome – „buvo“, nes renovuojant pastatus visas jas gerieji darbų vykdytojai užtaisė, tuo pačiu sunaikindami čiurlių namus. Ne vienu atveju tai buvo padaryta net čiurliams nespėjus išvesti jauniklių. O kur jie ras lizdavietes kitąmet? Kitur atliekamas tik paprastas namo „kosmetinis“ patobulinimas, ten be jokios renovacijos užtepamos tik čiurlių perimvietėms tinkančios angos. Prieš trejetą metų aplinkos ministerijos statybų sektorių kuruojantiems specialistams buvo pavesta reglamentuoti teisinį perimviečių įrengimą renovuojant namus. Tačiau tenka konstatuoti: tokio privalomo reikalavimo projektų rengėjams nėra iki šiol. Arba – jie jo paprasčiausiai nesilaiko. Kodėl? Kas nors gali padaryti išvadą, kad paukščiai ministerijai nėra svarbūs, o europinės lėšos, gaunamos renovacijai, sakytum, nėra „žaliosios politikos“ dalis. O gal nėra ir tokios politikos, nes kaip būtų apeinamas gamtai ir aplinkai palankus projektų vykdymas.
Ar tikrai tokios priemonės svarbios? Karoliniškėse likę tik 2 namai, kuriuose yra tokios ertmės – nueikite ir pažiūrėkite, kokios jos svarbios. Paklausite: o kaip surasti tuos namus? Labai paprastai – tik apie juos visada sukasi čiurlių debesis. Kitur niekur to nėra.
