Gali būti, kad daug kam galvas apsuko ir mąstyseną pakeitė augalų apsaugos produktai, labai patogūs naudoti, bet iš esmės paneigiantys bet kokius ekologinius gamtos grandžių santykius. Jeigu mes „išimame“ vieną šių grandžių, natūralioje mitybinėje grandinėje susiformuoja neišvengiama griūtis.
Tačiau grįžkime prie pačių paprasčiausių sprendimų. Štai sode ar sodyboje gyvenantys paukščiai gali nuveikti labai daug – kiekviena pora zylių, per vasarą auginanti 2–3 vadas (taigi, ne mažiau 20 zyliukų) atlieka su niekuo nesulyginamą „valymą“. Kitus gerus darbus nuveikia rupūžės, šikšnosparniai, plėšrūs vabzdžiai ir žiogai. Taip taip, ten, kur šeimininkai savo aplinkoje šienauja paprastu dalgiu, o ne viską susmulkinančia žoliapjove, žiogai klesti ir sunaikina daugybę amarų, įvairių lervų ir vikšrų.
Tačiau turiu pasidalinti dar kitokiu visai šviežiu stebėjimu, kuris dar kartą akivaizdžiai patvirtina tai, kas žinota „iš knygų“. Mūsų sodo ankstyvoji slyva šiemet nedovanos vaisių – kaltos šalnos, nužnaibiusios žiedus. Dabar medelis skuba auginti naujus ūglius, kurie lyg magnetas traukia amarus. Ką daryti, kaip nuo jų apsiginti be cheminių preparatų? Pasirodo – išeitis yra.
Šiandien nuo ryto slyvoje tilindžiuoja septyni dagiliai: penketas jauniklių pilkom galvelėm ir jų tėvai. Ką jie ten veikia? Ogi lesa amarus – metodiškai „apdoroja“ kiekvieną šakelę, snapeliais renka tuos smulkius vabzdelius. Pasibaidę plasteli į orą, apsuką ratą ir leidžiasi vėl. Tokios progos neišnaudoti negalima.
Taigi, slyvos apsaugą nuo amarų patikėjome dagiliams. Kitąmet lauksime gero slyvų derliaus. Gaila, kad dagiliai jų nelesa, dalį tikrai skirtume jiems.
