Ši šventė pakankamai sena, apie ją kalbama jau XVIII amžiaus šaltiniuose. Kad taip tikrai buvo, galima neabejoti, nes gandrai mūsų kaimynais tapo labai seniai. Lietuvoje šis paukštis neperi niekur kitur, tik prie žmogaus. Profesorius Tadas Ivanauskas, pasakodamas apie baltąjį gandrą, idealizavo gandrų ir lietuvių tarpusavio santykius „...ten, kur žmogus jį globoja, jis atsilygina pasitikėjimu. Čia tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo.
Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad čia jam nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į triūsiančius po juo žmones. .... Atrodo, kad gandras ir žmogus sugyventi pradėjo labai seniai; to priežastis, galbūt ta, kad artima žmogaus kaimynystė užtikrina paukščių saugumą...“
Sugrįžtančių gandrų laukiame nuo pat kovo pradžios, bet jiems vis neparskrendant patys save guodžiame: tegul neskuba, ką jie čia darys šaltyje, be lasalo? Iš tikro, dabar šiek tiek gandrų „jau namuose“. Tačiau žiūrint į laukuose stypsančius paukščius neramu – o ką jiems lesti?
Kai kas bando ramintis, kad gandrai mielai medžioja peles ir pelėnus. Tačiau kada paskutinįkart matėte tą pelėną? O gandrui jų per dieną reikia bent 5-8, ir ne pamatyti, o sulesti. Vandens telkiniai ir varlės, žuvys dar po ledu, žemė kieta kaip ragas ir sliekai paviršiun neišlenda. Taigi – nors ir Gandrinės, bet gal ir gerai, kad gandrai neplūsta pulkais. Dar suspės.
Nesiveržia grįžti ir kiti paukščiai. Laukuose virva vieversiai, ledu bėginėja pempės, cipsi pieviniai kalviukai. Sugrįžę pavienės baltosios kielės, perkūno oželiai, brastiniai tilvikai, Pietų Lietuvoje visą dieną čiulba miškiniai vieversiai lygutės.
Šeštadienį stebėjau kikilių pulką, jau gieda amaliniai ir juodieji strazda. Sekmadienį stebėjau labai aukštai skrendančius baltakakčių ir želmeninių žąsų pulkus – kur jiems skristi, kur rasti vietų nakvynei? Žąsims reikia atviro vandens, o kol jo nėra, jos naktį praleidžia ant ežerų ledo. Taip miegoti pavojinga – nors žąsys ir labai budrios, tačiau lapė naktį gali prislinkti: tam ji ir lapė, medžiotoja.
Šiluma ateina labai atsargiai. Tiesa, ežerų ledas plonėja staigiai, po savaitės daug kur jis bus pasiekęs pavojingąją ribą. Žvejams metas atsisveikinti su stintų žvejyba ir galvoti apie kitokius jos būdus.
Ledu bėginėja pempės. Jos vis linksi, kažką renka pabalio žolėje: čia jau knibžda pirma trapi gyvybė, pempių lesalas. Panašiai elgiasi ir vieversiai. O laukuose dabar regėsime daug ką – čia ryte ir vakare iš miško ar pelkutės išskrenda tetervinai, grūdus ir akmenukus renka karveliai uldukai, žirglioja gervės. Vakarop visi jie patrauks girios prieglobstin, ant balto ledo liks tik pempės ir žąsys. Kažin, ar jos žino, kad šiandien Gandrinės?
