Juodagalvė sniegena – labai gražus paukštis su ryškiai išreikštu lytiniu dimorfizmu: tik patinėliai yra raudongūžiai, o patelės dūmiškai pilkos. Tiesa, abiejų „kepurėlės“ juodos ir žvilgančios, snapai trumpi ir stori, skirti gliaudyti vaisiukus, pumpurus ir traiškyti gana kietas sėklas ar kauliukus.
Iš tikro, juodgalvės sniegenos nėra „tik žiemos“ paukščiai – jos gana sėslios, visus metus gyvenančios mūsų miškuose. Dalis populiacijos migruoja, pasiekdama net Britų salas, tiesa... labai tiksliai pasakyti, kaip toli skrenda mūsų paukščiai, neturime pagrindo, nes lizduose augančių jauniklių, taigi – žinomos kilmės paukščių – sužieduojama labai mažai, tikimybė juos rasti žieduotus toli Europos pakraščiuose yra labai menka. Tie paukščiai, kurie sužieduojami vėlų rudenį ir žiemos pradžioje Ventės rage bei Kuršių nerijoje, nėra mūsiškiai, jie skrenda „kažkur iš šiaurės ar šiaurės rytų“. Taigi, tikroji populiacijos sezoninės kaitos tvarka nelabai žinoma, o daugiausia minčių galvojant apie šių paukščių sėslumą teikia slapus sniegenų būdas perėjimo metu.
Pavasariui įpusėjus jos pradingsta iš sodybų, miestų, tačiau tada jas dar gali matyti miškuose lesančias jaunus sprogstančius pumpurus, ant žemės renkančias nukritusias ir po sniegu peržiem gulėjusias klevų ar liepų sėklas. Kai lapija ima vertis, sniegenos staiga pradingsta, tampa slapios. Žinančiam patinuko giesmelės skambesį, gali būti lengviau įsitikinti jų egzistavimu. Beje, tie, kas dabar girdi „pipsinčias“ sniegenas, turėtų žinoti, kad tai – ne giesmė, o tik bendravimo signalas, savotiška sąšauka visam pulkeliui. Pavasarinė giesmė nors tyli, bet tikrai melodinga.
Labai sunku pasakyti, kodėl nuo žiemos pradžios jų beveik nesimato, o gausėti jos pradeda tik dabar. Viena atsakymo dalis perša mintį, kad sniegenos iš rudens dar turi pakankamai lesalo miške, kur ilgai raudonuoja šermukšniai. Logiška būtų manyti, kad dabar tas lesalas išseko ir paukščiai patraukė prie žmonių. Tačiau tai – ne viskas: gamtininkai žino, kad tiek paukščių nematomi miškuose beveik porą mėnesių nebūtų gyvenę, be to, tinkamo lesalo ten ne tiek jau daug. Reikia ieškoti kitų atsakymų.
Būdas tirti sniegenų populiacijos gausos pasiskirstymą kol kas tik vienas – žiedavimas. Tiesa, kaip jau minėta, tiksliausi duomenys būtų gaunami ženklinant pas mus išaugusius jauniklius. Bet kokiu atveju, žinant tendenciją, kad iš 1 000 sužieduotų žvirblinių paukščių gaunami pranešimai vos apie vieną ar du individus, žieduotų paukščių turėtų būti daug. Antra vertus – ir pas mus nedaug surandama (aptinkama) negyvų, žuvusių juodagalvių sniegenų, mažai jų pakliūva ir į žieduotojų tinklus; individų su žiedais – tik vienetai. Žinoma, dabar yra naujoviškų būdų sekti visą paukščių kelią, tačiau žvirbliniai paukščiai negali panešti siųstuvėlio ir turi būti ženklinami informacijos kaupėjais, pritvirtintais prie žiedų.
Tokie kaupėjai nėra pigūs, tačiau svarbiausia, kad jų prasmingumas pasireiškia tik juos nuėmus nuo paukščio žiedo ir prijungus prie kompiuterio. Tam paukštis, žieduotas prieš metus ar dvejus, turi būti kažkaip sugautas. Kaip jau kalbėjome, tikimybė sugauti „tą patį“ paukštį yra labai menka. Tad kiek informacijos kaupėjų tektų paaukoti gauti štai tokią informaciją?
Sniegenos išnyra iš snieguoto apniukusio tolio, purpsi pas mus, raudonuoja sodo medžiuose. Jeigu mes lesiname paukščius, jos tikrai mielai aižys saulėgrąžas, gliaudys avižas, žnaibys kruopas. Tačiau, kaip gera ir saugu nebūtų prie mūsų namų, tirpstant sniegui jos pasitrauks į miškus, o po to pranyks – iki kitos žiemos vidurio.