Tačiau ir visur, ne tik ten, buvo gerokai sniego, šaltuko ir nuo vasario dar užsilikusios pūgos. Mes dūsavome dėl užpustyto keliuko, slidaus šaligatvio... mums buvo nepatogu... o kiek mūsų kasdien prisimename paukščius, ypač tuos, kurie parskrido namo? Ar dažnai vieni kitų klausiame – o kaip jie, gervės ir vieversiai, karveliai uldukai? Gulbės...
Kažkada net gulbių ežere Žuvinte žinojome, kad pirmosios į Lietuvą, į savo perimvietes grįžta gulbės nebylės. Ne vieversiai, ne varnėnai... Dabar už jas anksčiau parlekia pilkosios žąsys, kurios šiuo metu, ko gero, jau pradeda perėti – juk kovo vidurys! Tačiau gulbių grįžimas kiek kitoks...
Gulbės nebylės, taigi – mūsų gamtos senbuvės, žiemos gale išsiskiria su pernykščiais jaunikliais – jie spėjo pakeisti pilkas plunksnas į baltas, dar bent dvejus – trejus metus bus nesubrendę ir porų nesudarys, todėl gyvens atskirai, savo pulkuose. Senosios poros parskrenda į savo ežerus, ten, kur visada perėjo, kur augino jauniklius. Dažnai ten randa žiemą.
Taip, atrodo, kad joms savo ežere ar tvenkinyje svarbu ne atviras vanduo, o tas nendrynas, švendrynas, kuriame buvo ir, matyt, šiemet bus jų lizdas. Taigi, paukščiai vis suka lizdus, po to stoviniuoja ant ledo. Jeigu naktys šaltos, jie gali išskristi į atvirus vandenis, ten pernakvoti, iš dugno pasirauti žolių. Jei pritrūktų tokio lesalo, eis į želmenis, peš žalius lapelius. O po to vėl švilpiančiais sparnais skubės į savo ežerą. Lizdo vietos saugoti.
Kartais toks pavasario laukimas užtrunka. Tačiau paukščiai tikrai nepraranda nei kantrybės, nei noro – jie gyvena lyg niekur nieko, kai kada paima žmonių pasiūlyto lesalo, bet paprastai apsirūpina pačios tuo, ką davė gamta.
Sekmadienį ant mažo ežerėlio ledo ratus suko pūga. Tačiau gulbių pora lyg niekur tupėjo, vaikštinėjo. Žmonėms rūpėjo ešeriukai, pakraščiuose jie gręžė vieną eketę po kitos. Kai kas ir tokiu oru ėjo pasivaikščioti – juk sekmadienis. Tik gulbės niekur neskrido, nors iki Neries tik keletas kilometrų. Ten surastų lesalo, laisvo vandens plunksnoms nuprausti...
Atrodo, kad jos savo buvimu liudija paprastą savo giminės tiesą: tai mūsų ežeras, ir mes niekur iš jo neskrisime!
