Pavasarį šviesa ir dienos ilgis yra svarbiausias visų procesų variklis. Net ir šiluma, kuri neateina iš karto, kuriai reikia laiko kauptis, šildyti, glostyti ir prikelti gyvenimui visus augalus ir gyvūnus, viską daro tvarkingai, bet labai ilgai. Kai prašvinta bent keletą saulėtų dienų, mes tikimės visuotinio sujudimo, tačiau jo nebūna, nes žemė dar šalta, joje miegantys vabzdžiai ir augalų šaknys negali atgimti.
Žemė šils ilgai, tačiau kas nuo jos nepriklauso tiesiogiai, judės ir krutės, o pavasario ženklų bus tiek, kad greitai nespėsime kartu su jais. Pavasaris – ilgas procesas. Ypač tą regime ir jaučiame šiemet. Kai kas jo pradžią surado vasarį, kai sugrįžo gervės ir pempės, taigi maždaug vasario 5–7 dienomis. Todėl galėtume manyti, kad pavasario įdirbis turėtų būti daugiau nei akivaizdus.
Pavasariui svarbiausia ne juntama šiluma, o švelnus pietvakarių vėjelis, saulė ir tinkamas dienos ilgis. Gali būti ir daugiau lemiančių veiksnių, tačiau šie – svarbiausi. Pasižvalgykime kartu – jau suskaičiavome daugiau kaip dešimtį sugrįžusių paukščių rūšių, nebeliko sniego, tačiau saulės mažoka. Pietvakaris mūsų nelepina, gamtoje neregime jokios skubos, nes skubėti, aplenkti ką nors jai visai nereikia.
Tačiau yra labai svarbių nenuginčijamų pavasario ženklų. Tiesa, ne visi jie mums malonūs, bet realybė yra tokia. Jų neparodys pražydę ar vešėti pradėję sodo ar darželio augalai – hamameliai, scilės, snieguolės, krokai.
Pavasario žvalgytis reikia girioje, pievoje, laukuose, natūralioje gamtoje. Jau žinome, kad pats akivaizdžiausias dabar – lazdynų ir juodalksnių žydėjimas. Tačiau ar matėte, kaip išbrinko blindžių žiedynai, mūsų tiesiog kačiukais vadinami, kokios vešlios šaltiniuotoje pašlaitėje šaukščių žiedynų kekės?
Sulaukus šiltesnio vėjelio dvelksmo ir saulės, reikia atidžiai žiūrėti į orą. Jame lyg mažutės vėjelio nešamos dulkės skraido vabzdžiai. Tik entomologai gali pasakyti, ar tai vabalai, ar dvisparniai. Jie labai maži ir atpažįstami tik specialistams. Tačiau mes juos galime pastebėti.
O girioje turėtume pastebėti tarp nukritusių lapų, ant pūvančių šakų, stuobrelių atsivėrusius šiam metui visai nebūdingos spalvos grybus – oranžiškai raudonas austriškąsias plačiataures. Jos primena maždaug 3–5 cm skersmens lėkštutes. Šie nevalgomi grybai džiugina akį ne tik pavasarį – kartais jie randami rudenį ar net žiemą. Tiesiog labai sunku pasakyti, kodėl jų spalva tokia neįprasta šio meto gamtai.
Deja, gamta be jų negyvena. Čia vietos turi pakakti visiems – tiems, kuriuos mylime ir kurių nelabai.
Yra dar vienas pavasario gyvūnas, kurio pasirodymo mes nelaukėme. Tai – erkės. Jos aktyvios visus metus, o dabar išropoja ant aukštesnių žolių stiebų, krūmelių, aviečių ir čia laukia savo grobio. Jei pro šalį eis žmogus ar žvėris, jos pasistengs prikibti prie drabužių ar kailio. Jei kas nors tuo netiki, gali atlikti savo tyrimą. Tam reikia dviejų metrų ilgio kartelės, jos gale pritvirtinto balto skudurėlio. Tokiu prietaisu reikia lėtai braukti per miško augalus, krūmelius, žolių stiebelius. Ypač efektyvi jų medžioklė būna saulės apšviestose ir šildomose vietose. Kai kur prireikia tik keleto grybšnių, ir ant skuduro pamatome ropojančią erkę.
Deja, gamta be jų negyvena. Čia vietos turi pakakti visiems – tiems, kuriuos mylime ir kurių nelabai. Bet paukščius mes mylime ir jų laukiame. Atrodo, kad jie vis neskuba ir neskuba. Gal ką dar žino apie pavasarį daugiau nei mes?
Mes žinome, kad gandrai pakilę iš savo žiemaviečių ir jau keliauja. Kol jie parplasnos nuo Nilo, iš Tanzanijos ar Pietų Afrikos Respublikos, prabėgs daug laiko. Tačiau ne visi gandrai skrenda iš taip toli. Mokslininkai pateikia vis naujų faktų apie gandrų populiaciją, kuri dabar gyvena bene geriausius savo metus.
Suskaičiuota, kad pasaulyje yra apie 230 tūkst. perinčių baltųjų gandrų porų. Taigi Europos gandrai keliauja žiemoti dviem migracijos keliais. Mūsiškiai skrenda vadinamuoju rytiniu, apsistoja į pietus nuo Sacharos ir pasiekia pačius Afrikos pietus. Vakariniu keliu gandrai skrenda iš Vokietijos, gretimų valstybių. Jie patraukia per Gibraltarą, per vakarų Sacharą, plasnoja iki Senegalo, Čado ežero. Tačiau daugelis šio regiono paukščių į Afriką visai neskrenda, o žiemoja Ispanijoje ar Portugalijoje, maitinasi ryžių laukuose ir sąvartynuose, pievose. Pavasarį jie anksti tvarko lizdus ir peri, o tuo metu mūsiškiai gandrai yra dar tik pakeliui namo, į tėvynę.
Jeigu jau prašnekome apie Afriką, negalima nepaminėti visai neseniai paskelbtos naujienos apie pilkosios papūgos populiacijos problemos. Pilkosios papūgos – tos, kurią daug kas vadina žako ir laiko ją, moko kartoti žodžius. Pasaulinei rūšies populiacijai iškilo didelė grėsmė. Štai 1992 m. Ganoje, pietvakarių Afrikos valstybėje, buvo atliktos šių paukščių apskaitos, o dabar paaiškėjo, kad netekta 90–99 proc. visų pilkųjų papūgų. Vienur jos išnyko pažeidus biotopus (maitinimosi vietas), kitur paukščius išgaudė vietiniai žmonės ir pardavė prekeiviams, o šie jas išgabeno į Europą, Aziją ir Ameriką. O mums atrodo, kad kai kur, bent Afrikos džiunglėse, visi yra saugūs, gyvena lyg rojuje.
Mes paprastai galvojame, kad paukščių poroje patinėlis ne tik gražesnis, bet ir didesnis, stambesnis, galintis geriau apginti lizdą, tačiau ši taisyklė galioja ne visiems.
Jau gieda juodasis strazdas. Patinėlis toks ryškiai juodas, jo snapas – oranžinis, švytintis. Mes paprastai galvojame, kad paukščių poroje patinėlis ne tik gražesnis, bet ir didesnis, stambesnis, galintis geriau apginti lizdą, tačiau ši taisyklė galioja ne visiems. Jau dabar savo lizdus tvarkantys ar perėti pradedantys jūriniai ereliai, panašiai kaip ir visi plėšrieji paukščiai, yra visai kitokie – patelė gerokai didesnė ir stambesnė už patinėlį. Tokios pat proporcijos ir didžiųjų apuokų, kurie jau peri porose.
Gali būti, kad šis skirtumas labiau užtikrina lizdo, jame esančios dėties ar jauniklių apsaugą, bet ši taisyklė galioja ne visada. Pempių ir vieversių dėčių varnos nemato, nes kiaušiniai yra margi, akin nekrintantys. Ne mažiau saugi pilkojo kiškio jauniklių kailiuko spalva.
Tačiau nė vienas paukštis ar žvėrelis savo vaikų neišsaugos ten, kur vis dar rūksta pavasariniai žolės gaisrai. Juose žūsta daugybė kiškių jauniklių, ankstyvųjų vabzdžių, neršti migruojančių varliagyvių, pirmų atsibudusių ežių. Netgi gėda apie tai kalbėti, bet būtina, nes to dar neišgyvendinome.
