Tai gali būti netoli realybės – jei tik to norėsime visi. Tačiau problema, siekiant saugumo keliuose, yra kur kas platesnė, nes be savęs ir savo automobilio mes pamirštame tuos, per kieno žemes ir miškus esame nutiesę kelius. Žvėrys, paukščiai, žūstantys atsitrenkę į automobilius ar pakliuvę po jų ratais, varlės, žalčiai... Visų nesuskaičiuosime, bet tokių jų tikrai daug.
Kiekvienas pavasaris pažadina ir į neršto vietas palydi varles. Pirmosios pradeda keliauti pievinės varlės, jos labai atsparios vėsai – dažnai jau pliukši vandenyje ir tyliai kurksi, kai greta plaukioja ledas. Po jų keliauti pradeda smailasnukės varlės, paprastosios rupūžės. Tritonai atsibuda jau šylant vandeniui, jų migracijos keliai nėra tokie ilgi.
Sausumoje ar vandens telkinyje peržiemoję varliagyviai į tradicines neršto vietas keliauja tomis pačiomis vietomis, kartais įveikdami net kilometrą. Žinoma, jos dar menkai sušilusios, negreitos, tad sausumoje jas gali nutverti varna, kranklys ar gandras, pasiglemžti pievos gaisro ugnis.
Tačiau didžiausi pavojai tyko jiems einant (tokiu metu varlės ir rupūžės neturi jėgų šuoliuoti) per kelius; tikimybė, kad pasirodys automobilis, yra labai didelė net atokioje vietoje. Judriuose keliuose kitą kelio pusę pasiekia tik maža dalis visų varlių.
Populiacijai tai yra didžiulė netektis, nes neršti keliauja subrendę, stipriausi individai. Kiekviena tokia varlė išnerštų 2-3 tūkstančius ikrelių. Išnerštų, jei nebūtų sutraiškyta... Kiek jų žūsta kiekvieną pavasarį? Labai daug.
Keletą paskutinių metų aktyvių piliečių dėka, pritariant Vilniaus miesto savivaldybei, bandoma apsaugoti sostinės Vingio parke esančiame kelyje migruojančias varles.
Čia į neršto vietas kasmet keliauja 2-3 tūkstančiai pievinių ir smailasnukių varlių, paprastųjų rupūžių. Iki apsaugos pradžios kasmet kelyje likdavo šimtai suvažinėtų varliagyvių. Dabar statomos tvorelės, nustatytam terminui (paprastai iki balandžio 20 d.) apribojimas eismas. Deja... kai nebudi policininkai, mašinų srautas nenutrūksta, nors ženklai tą draudžia.
Dabar statomos tvorelės, nustatytam terminui (paprastai iki balandžio 20 d.) apribojimas eismas. Deja... kai nebudi policininkai, mašinų srautas nenutrūksta, nors ženklai tą draudžia.
Šiandien Suvalkijoje jau buvo tikras pavasaris, varliagyvių migracija buvo labai intensyvi. Kai kur ji buvo jau besibaigianti, nes varlės kūmsėjo miško balose. Prie Želsvos gyvenvietės prieš keletą metų buvo įrengta beveik 1 kilomentro ilgio apsauginė tvorelė, turinti neleisti varlėms eiti į kelią.
Dabar ji apaugo žolėm, daug kur kiaura. Kažkodėl tikiu, jog suvalkiečiai ją tuoj sutvarkys – tam gi nereikia jokių pastangų. O kitur? Ar jau pasirūpinote, kad šiemet varliagyvių žūtų mažiau? O patys ar sustojote ir per kelią pernešėte nors keletą varlių?
Pavasaris skubina šilumą, varlės dar keliaus, bet atsibus ežiai, į miško kelius šliauš žalčiai. Ar mes keliuose būsime lygūs, ar apie juos galvosime taip, kaip apie save?
