Ar visi šios dienos atradimai buvo neįprasti? Dėl to reikia susitarti: kai kam išėjimas į gamtą yra reta šventė, tad atradimu gali tapti bet kas. Joje būnantys dažniau ir jau mokantys „kalbėtis“ su gamta randa ir įdomių naujienų. Viena jų – ragus metantys žvėrys.
Elninių žvėrių ragai – gana keistas kaulinis darinys, keičiamas kasmet ir mums ne visada suprantamas dėl savo funkcionalumo. Iš tikro, rago augimas yra sudėtingas bei labai spartus procesas, nes per keletą mėnesių elninių žvėrių patinai užaugina pakankamai didelius ragus. Tiesa, ragus, daug mažesnius nei patinų, turi ir pas mus negyvenančių šiaurinių elnių patelės.
Kaip auga ragai? Poriniai elninių žvėrių ragai yra raginiai (keratino) arba kauliniai dariniai, išaugantys ant gyvūno kaktoje esančių vadinamųjų kelmelių. Pradžioje tai – gyvas, kraujo maitinamas ir švelnia oda padengtas darinys. Kai rago augimas baigiasi ir jis tampa negyvas, sukaulėjęs, ant rago esančią sudžiūvusią nefunkcionalią odą žvėris nutrina į medžius, krūmus. Kaulinis audinys iš pradžių būna baltas, tačiau medžių, į kuriuos žvėrys trina ragų odą (ąžuolai, alksniai, beržai, karklai) syvai nudažo ragus įvairaus intensyvumo ruda spalva. Šie ragai kasmet numetami ir jų vietoje auga nauji.
Žvėrims ragai – puošmena, kai kuo primenanti dailiąsias paukščių patinėlių apdarų spalvas, pentinus, dideles skiauteres. Pagal ragų dydį, būklę sprendžiama apie žvėries vietą populiacijoje. Be jokių abejonių – didžiausius, sunkiausius ragus užaugina stirninai, elniai, danieliai ir briedžiai, kurie yra pačioje brandoje, kurie turi užtikrinti savo rūšies populiacijos kokybę.
Ragai pagal paskirtį būna „panaudojami“ tik rujos metu, kai patinai gali susigrumti su kitais pretendentais į giminės pratęsimą. Tiesa, mus kartais taip pat paveda žmogiškas tokių turnyrų esmės supratimas, nes ragai tikrai nėra žudymo įrankis, jais daugiau demonstruojama jėga, bet nesiekiama ką nors pribaigti. Kartais taip atsitinka, bet tokie atvejai reti.
Kai ruja baigiasi, raguoti patinai pamiršta savo ginklus ir gyvena taikų gyvenimą, dažnai net susiburdami į bendrus draugiškai gyvenančius pulkus.
Pagaliau ateina metas, kai žvėrys savaip supranta, kad ragai turi nukristi, gali būti, jog jie jaučia dirginimą. Tokie žvėrys būna neramūs, jie savo ragus trina į medžius, bando juo nulaužti nuo kelmelių, nuplėšti. Pagaliau pavyko – vienas ragas nukrito. Antrasis sveria galvą į šoną, žvėris dar labiau neramus, jis visą dėmesį skiria tik jam, jau nereikalingam ragui. Tačiau nukrinta ir jis, ir stirninas, elnias, danielius ar briedis lieka baužas. Tiesa, tai įvyksta skirtingu metu: stirninai ragus jau meta, briedžiai – taip pat, nors kažkurie raguoti vaikščios iki žiemos vidurio, taurieji elniai ragus mes žiemos gale ar kovą, danieliai – tik pavasarį – balandį ir net gegužę.
Sekmadienį mano sutikti du stirninai poilsiavo: vienas jų ramiai gulėjo karklo priedangoje, kitas kramsnojo šakų galiukus. Iš tolo šį antrąjį palaikiau patele, tačiau kažkas keista pasirodė jo galvoje... Pasirodo, tai buvo jau ragus pametęs stirninas. Anksti ar vėlai jis tapo beragiu? Ko gero – jau ne per anksti, nes tokiu metu dalis stirninų yra jau bauži. Kai kada tokiu metu ragus meta ir briedžiai – aš pats esu radęs šviežiai numestus ragus lapkričio 8 dieną. Taigi, dar visai gražus ruduo, o žvėrys atsisveikina su vasaros grožybėmis. Tačiau po 2–3 mėnesių jiems pradės augti nauji ragai – gamtos metų ratas sukasi nesustodamas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Selemonas Paltanavičius: prasideda pelėdų metas
