Gal todėl paukščių sparnai yra ne tik tobulų formų, bet ir labai dailūs, juose dera gražiausios spalvos. Žinoma, spalvų įvairovė bei mozaika turi prasmę pavasarį, tuoktuvių metu. Po to į šias grožybes dėmesio kreipiama vis mažiau, o vasaros vidury su jomis atsisveikinama. Tai įvyksta ne iš karto ir – labai nevienodai.
Plunksnos, dengiančios visą paukščio kūną, prižiūrimos ypatingai – stebėdami bet kurį paukštį bent dešimtį minučių, būtinai pamatysite, kad plunksnų tvarkymui jis skyrė daug dėmesio ir laiko. Nežiūrint to, plunksnos dyla – vasaros vidury daugelio jų galai yra nelygūs, lyg nutriušę, pažeisti. Sparnų didžiosios plasnojamosios plunksnos visada patiria didžiausią krūvį, todėl bent kartą metuose turi būti keičiamos. Šis procesas vyksta labai dėsningai ir sutampa su perėjimo periodo pabaiga, kai prarandami pavasariniai „vestuviniai“ apdarai.
Ar paprasta pakeisti plunksnas, ypač didžiąsias plasnojamąsias? Daugelis paukščių visas savo apdaro plunksneles keičia palaipsniui, gerokai nuplinka, tačiau nepraranda galimybės skristi. Sutikite, būtų sunku įsivaizduoti skristi negalinčius žvirblinius paukščius, plėšriuosius ar gandrus. Tačiau gervės savo sparnų didžiąsias plunksnas išbarsto ir kol jos neataugę iš naujo, skraidyti negali. Gervės tuo metu slapstosi pelkėse, nendrynuose; gerai, kad jos labai greitos, puikiai bėgioja ir gali pasprukti nuo pavojų. Gervėms artimas paukštis laukys tokių problemų neturi, nes jis plaukioja vandenyje ir slapstosi augalų tankmėse, be to – puikiai nardo.
Charakteringiausiai ne tik savo plunksninį apdarą, bet ir sparnų plunksnas keičia žąsiniai paukščiai – gulbės, antys, žąsys. Jų plunksnos keičiamos vienu metu ir paukščių sparnai kurį laiką (maždaug pusantro mėnesio) atrodo bejėgiai, panašūs į pingvino „biges“. Žinoma, tuo metu paukščiai slapstosi, juos pamatyti sunku ne tik plėšrūnams, bet ir mums. Pirmieji šertis, taigi – keisti savo plunksnas, pradeda didžiųjų ančių gaigalai.
Kai patelės pradeda perėti, jie skrenda į ramius pelkėtus ežerus, telkiasi pulkais ir praradę plunksnas gyvena tylų ramų gyvenimą. Patelėms šis procesas prasideda kur kas vėliau, jau ūgtelėjus jaunikliams, paprastai tik liepos viduryje. Iki rugpjūčio vidurio, kai kada – iki pat rugsėjo jos skraidyti negali. Pilkosios žąsys, gausiau perinčios Pietų Lietuvoje ir Nemuno deltoje, šeriasi vasaros pradžioje, gulbės – antroje vasaros pusėje.
Naujos plunksnos išauga labai tvirtos, gražios. Tiesa, iš pradžių paukščiams skristi būna sunku, gali būti, kad didesnė sparnų apkrova jiems kelia skausmą. Panašiai paukščiai elgiasi – mieliau plaukia ar nardo, bet nekyla į orą – ir prieš pat išmetant senas, jau nudėvėtas plunksnas.
Atkreipkite dėmesį į visus dabar sutiktus paukščius – daugelį jų sunku atpažinti, nes jų apdarai susitaršę, dar tik keičiami. Tačiau jau dabar galima pastebėti, kad naujos augančios plunksnos bus pilkesnės, paprastesnės. Taip paukščiai įgis vadinamąjį poilsio rūbą, kuris jiems pravers kelionių bei žiemojimo metu. O pavasariop šis rūbas bus patobulintas ir taps kur kas puošnesnis, tinkantis tuoktuvėms ir vestuvėms.
