2017 09 01

Selemonas Paltanavičius: Kas neina į mokyklą?

Rugsėjo pirmoji yra šviesi diena: kai praeina jaudulys, ir susitikimas su mokykla prasiveržia emocijomis, ateina supratimas, jog į mokyklas sugrįžome ne įspūdžių rinkti, o žinių. Žinių, įgūdžių, bendrystės, etikos, pagaliau – ateities siekti. Daugelis mūsų mokyklose ar mokymo įstaigose praleidžiame bent ketvirtadalį savo gyvenimo – gražiausius jaunystės metus, todėl juos turėtume dar labiau branginti.
Varna „sugalvojo“, kaip pasiekti lapų apačioje  besislepiančius vabzdžius
Varna „sugalvojo“, kaip pasiekti lapų apačioje besislepiančius vabzdžius / Selemono Paltanavičiaus nuotr.

Kažkas pasakė (ir net parašė), kad posakis „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“ yra liaudies išmonė. Suradęs tokį apibūdinimą supratau, kad Ciceronas, pasakęs tai lotyniškai („Literrarum radices amarae, fructus dulces“), buvo teisus – ne visi pasiekė tas šaknis, nes jos yra giliai. O jeigu siekiama tik vaisių...

Taigi, mokslas ne visada būna saldus, ypač mokymasis. Kad jis būtų vaisingesnis, mes sukūrėme tokias mokymo programas, mokymo bazes, pastatėme mokyklas ir paruošėme mokytojus mūsų pastangoms lengvinti. Išeitų – viskas atlikta, tereikia... mokytis.

Šioje Žemėje sau vietą ekosistemoje žmogus pasiskyrė pats. Deja, šis jo noras ir siekis ne visada atitinka jo galimybes ir gebėjimus. Žmonijos istorija mirga dėl tokio jo veiksmų ir galimybių nederėjimo kylančiomis bėdomis. Kai kurias jų vadiname globaliais reiškiniais, kitos, kaip sakoma, dar yra „jaunos“, jų poveikį pajusime kada nors.

„Scanpix“/AP nuotr./Grenlandijos tirpstantys ledynai ir ledkalniai
„Scanpix“/AP nuotr./Grenlandijos tirpstantys ledynai ir ledkalniai

Gamta savaip bando reaguoti į žmogaus veiklą. Tokie jai tekę uždaviniai dažnai atrodo kontraversiškai, nes pagal viską tai mes, žmonės turėtume derintis prie gamtos. Gamtai, visiems jos vaikams, greta savo mokslų, kuriuos galime vadinti paveldėtais, žmogaus aplinkoje tenka mokytis naujų dalykų ir tą daryti labai išradingai. Antraip...

Ar gamtos vaikų mokslai labai sunkūs? Visų pirma, beveik visi jie neina į mokyklą, o visa, ką reikės mokėti ir žinoti gyvenime, atsineša gimdami. Po to jie auga ir lyg savaime viską jau moka ir gali. Antai, mažas kiškiukas, gimęs jau regintis (daugelio žvėrių jaunikliai gimsta pliki, neregintys ir negirdintys) ir su šiltu kailiuku, glūdi prispaudęs prie žemės ir žino, kad negalima reaguoti į aplinkos judesius, šviesas, žemės virpesį. Jis neturi bėgti, net keisti savo padėties. Jo niekas neturi matyti ir užuosti! Lizdo dugne tūnantys kikiliukai susiglaudžia, margi jų plunksnų spaigliai susilieja į dailiai suregztą slepiantį audinį. Kartkartėmis pas juos atlekia tėvai, atneša aplinkui surankiotų vabzdžių. Pasisotinę mažiukai laukia vėl. Atrodytų – jie iš namų niekur nesitrauktų net bėdai ištikus. Tačiau tokia bėda yra kažkur netoliese – ieškodama maisto savo jaunikliams, miškinė kiaunė tikrino medžius, kopinėjo aukštyn – žemyn ir visai netyčia atsidūrė prie dailiom kerpelėm apipinti kikilių lizdo. Jai tai nebuvo staigmena, o kikiliukai, manytum, turėjo tapti lengvu kiaunės grobiu. Kur tau! Jie turėjo tik akimirką priimti tinkamą sprendimą, tačiau to pakako – visi kaip vienas supurpsėjo savo dar menkais sparneliais ir pasklido šakose. Kiaunė yra reto vikrumo medžiotoja, puolė ten, stvėrė ten, bet – taip nieko ir nepešė. Dar paieškojo aplinkui lizdą, patikrino šakas ir gretimas eglutes – viskas veltui. Kikiliukai į savo lizdą negrįžo, gamta nėra sukūrusi tokio jų žinojimo ir mokėjimo: kiekvienas atskirai ant šakų laukė tėvų, o jie atnešdavo lesalą ir per keletą dienų baigė juos užauginti. Mums toks gyvūnų sumanumas atrodo labai smagiai: tik įsivaizduokite, ką gali mažas darėlis.

Tačiau turime jus šiek tiek nuvilti: tai nėra jų mokymosi rezultatas. Jie tikrai to nebandė daryti, jiems tėvai neparodė pavyzdžio. Pats didžiausias jų indėlis galėtų būti savalaikis pranešimas apie pavojų arba apsimetus sužeistu bandymai nuvilioti užpuolikus nuo lizdo. Kai kada tai pavyksta, tačiau jaunikliai apie tai nieko nežino, pagaliau – patys to iš tėvų neišmoksta.

Baltijos TV nuotr./Kranklys
Baltijos TV nuotr./Kranklys

Kada gyvūnai mokosi ko nors naujo, jiems neįprasto? Šis procesas aukštesniųjų gyvūnų tarpe būna ilgas ir daug kuo primena mūsų mokyklą, kai pasikliaujama mokytoju arba sekama geru pavyzdžiu. Ypatingais mokiniais tektų laikyti varninius paukščius – jų gebėjimai patys įvairiausi, o profesorius Tadas Ivanauskas kranklį, vieną šios šeimos atstovą, vadino aukščiausios psichikos gyvūnu. Taigi, varnos, kuosos, šarkos beregint supranta vieną ar kitą žmogaus „išradimą“ ir išmoksta juo naudotis. Miesto varniniai visada skuba patikrinti sustojusios automobilio priekyje esančios tinklelio, kuriame užstringa žuvę vabzdžiai, nes taip lesalą surasti lengviau. Taip pat lengvai išsprendžiama atliekų dėžių ar konteinerių konstrukcijų esmė. Net ir tada, kai tenka ką nors atrasti gamtoje (o tai daug sudėtingiau), varniniai paukščiai mokosi vieni iš kitų. Teko stebėti, kaip varna „atrado“, jog daugiausiai vabzdžių būna po medžio (ąžuolo) lapais, jų apatinėje pusėje. Nuo žemės jų nepasieksi, tad varna lyg niekur nieko pakimba po šaka ir lesinėja. Kitos jos gentainės vaikšto žeme, stebi, o po to ir pačios bando tą daryti.

Tvoros, esančios prie kelių, daugeliui gyvūnų yra labai rimta kliūtis pasiekti kitapus kelio gyvenančius savo rūšies individus. Tačiau sprendimai randami... Karmėlavos oro uosto teritorijoje prieš keletą metų kilo problema: ant pakilimo tako išeidavo pulkelis stirnų, o tai, sutikite, gresia rimta bėda. Oro uosto administracija pasikvietė pasitarti dėl galimo šios situacijos sprendimo, paaiškėjo, kad stirnas labiausiai traukia aptvertoje oro uosto teritorijoje esantis miškelis, nes čia ramu, nevaikšto žmonės. O kaip stirnos patenka į aptvertą teritoriją? Sustojome ir stebėjomės: atbėgusios jos gulasi ant žemės, prakiša galvą po tvoros apačia ir pro visai siaurą tarpą lenda į kitą pusę. Kad tai gali šernai – niekam ne paslaptis. Bet stirnos...

Kada žvėrys ir paukščiai baigia savo mokslus? Atrodo – niekada, nes kasdien randasi naujos kliūtys, reikia spręsti vis naujas situacijas. O jų vis pasiūlo ne tik žmonės, bet ir gamta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų