Galvojant ūkiškai, savo kiemo mastais, tai suprantama – štai užauginai didžiausią, ir nuskynei, pasiėmei. Tačiau kalbant apie žuvis, kaip ekologinio vandens telkinio komplekso sudėtinius vienetus, kyla visai kitokie klausimai. Mums labai svarbu žinoti, koks vaidmuo tenka pačioms didžiausioms ir didelėms žuvims: ar kiekvienos rūšies populiacijai jos yra statistinis sėkmės rodiklis, ar jas galime vadinti tik populiacijos senjorėmis?
Gamtos tyrimų centro vyriausioji specialistė Asta Audzijonytė teigia, kad pasaulyje atliekami tyrimai vis aiškiau rodo, jog didelės žuvys yra svarbios ne kaip žūklės trofėjus žmogui; jos užtikrina populiacijų išgyvenimą ir kokybę. Pirmiausia, daugelio rūšių išneršiamų ikrelių kiekis auga eksponentiškai, lyginant su žuvies svoriu. Jei dviejų kilogramų menkė per sezoną gali išneršti, tarkime, 100 gramų ikrų, tai 30 kilogramų žuvis išneršia ne 15, bet 38 kartus daugiau. Matematika čia netinka, nes viena tikrai didelė 30 kilogramų menkė išneršia tiek pat, kiek bendrai paimti 74 kilogramai neseniai subrendusių, po porą kilogramų sveriančių žuvų. Tokia tendencija galioja daugeliui gėlavandenių žuvų. Tačiau išnerštas ikrelių kiekis - dar ne viskas. Didelės žuvys dažnai neršia ilgiau, o tai reiškia, kad sudaroma didesnė tikimybė, kad nors dalis žuvelių išsiris ypač palankiomis sąlygomis ir sėkmingai pradės gyvenimą (didžiausias mirtingumas stebimas pirmomis gyvenimo dienomis). Didelių žuvų ikreliai paprastai taip pat yra didesni, turintys daugiau maisto atsargų. O rūšių, kurios saugo savo lizdus (kaip pvz. daro starkis), dideli ir agresyvūs patinai, būtent tie, kuriuos dažniausiai pagauna žvejai mėgėjai, dažnai yra patys geriausi „tėčiai“.
Mums labai svarbu žinoti, koks vaidmuo tenka pačioms didžiausioms ir didelėms žuvims.
Pasaulinio vandenyno žuvis ir jų išteklius tiriantys mokslininkai akcentuoja, kad jiems lemiamą smūgį suduoda ir juos alina didžiųjų žuvų naikinimas. Gal mūsų gėluose vandenyse yra kitaip?
Asta Audzijonytė teigia, kad gėluose vandenyse didelės žuvys irgi gali būti greitai išgaudomos. Mat beveik prie kiekvieno ežero ar tvenkinio vieną dieną ateis žvejai. O „išrinkti“ pačias didžiausias žuvis nereikia tiek jau daug pastangų, tą galima padaryti per keletą žvejybos dienų.
Be to, tiek vandenyne, tiek ir gėluose vandenyse išgaudžius didžiąsias plėšrias žuvis, iškyla nauja problema – ekosistemoje nebelieka plėšrūnų, nėra kam kontroliuoti visos ekosistemos. Išgaudžius starkius, lydekas ir didelius ešerius, ežeruose labai padaugėja kuojų, karšių ir įvairių smulkių žuvų. Šios, ypač pirmais savo gyvenimo mėnesiais, sunaudoja daug zooplanktono (mažų vėžiagyvių ir panašių mažų organizmų), kuris tuo tarpu nebekontroliuoja dumblių. Rezultatas – dumblių žydėjimas ir blogėjanti vandens kokybė.
Šis kuojos ir ešerio santykis ežeruose nemažai tyrinėtas. Maži ešeriai konkuruoja su kuojomis dėl panašaus maisto, bet jei vandens skaidrumas yra nedidelis – kuojos laimi, nes ešeriai daugiau orientuojasi rega. Tai reiškia, kad ešeriukai auga labai lėtai ir nepasiekia to dydžio, kai jie gali pradėti maitintis kuojomis ir kontroliuoti jų gausumą. Taip ežere ir toliau gausėja mažų kuojų, ir vandens skaidrumas dar labiau mažėja. Bet jei ežere gausu didelių ešerių ir jie išgaudo daug kuojų, vandens skaidrumas didesnis, ir maži ešeriukai gali geriau susirasti maisto ir greitai augti ir tapti dideliais ešeriais. Tačiau jeigu į tokį skaidrų didelių ešerių pilną ežerėlį atėjo grupė žvejų mėgėjų ir visus didelius ešerius vieną po kito išgaudė, visa ekosistema gali persiversti į alternatyvią neskaidraus dumblėto vandens būklę.
O kaip elgtis, pagavus didelę žuvį?
Mėgėjų žvejybos taisyklėse labai aiškiai apibrėžta „per mažų“ žuvų apsauga: štai sugavai iki 75 centimetrų ilgio šamą, iki 50 centimetrų lydeką ar 45 centimetrų vėgėlę – paleisk. Be to, gali sugauti ne daugiau kaip 1 šamą, 2 lydekas, 3 vėgėles... o ką daryti, jei žuvis yra labai labai didelė? Rekordas?
Mokslininkė Audzijonytė svarsto, kad nepakanka saugoti tik mažas žuvis, kad pasaulio žuvų tyrėjai jau seniai siūlo ir reikalauja, kad būtų įvestas ir didelių žuvų limitas ir nebūtų galima pasiimti didesnių, nei tam tikro ilgio, žuvies. Kai kuriose šalyse tai jau daroma, bet Lietuvoje to dar nėra. Tiesa, Gamtos tyrimų centro atliktos žvejų mėgėjų apklausos rodo, kad nemažai žvejų sugautas didžiausias žuvis patys paleidžia. Šias apklausas galima surasti tinklapyje www.lydekaipaliepus.lt, o tokią apklausą užpildę žvejai gali pamatyti apibendrintus kitų atsakymų rezultatus. Žvejai supranta didelių žuvų reikšmę. Bet būtų gerai tą įteisinti ir taisyklėse.
Taigi, užkibus didelei žuviai, su ja elgtis būtina atsargiai.
Taigi, užkibus didelei žuviai, su ja elgtis būtina atsargiai. Ištraukti ją reikėtų greičiau, bet ne per stipriai, kad žuvis nebūtų sužeista. Jei žuvis didelė, geriau jos nekelti iš vandens, nelaikyti vertikaliai ir nelaikyti už žiaunų ar galvos. Didelės žuvys neprisitaikiusios būti iškeltos iš vandens, taigi jų organai gali būti pažeisti (jei norite pažiūrėti kaip teisingai paleisti žuvį, galite pažiūrėti video filmuką www.lydekaipaliepus.lt tinklapyje). Pagavus tokią rekordinę žuvį, nuotrauką galima padaryti laikant žuvį vandeny, arba tik vos vos ją iškėlus, prilaikant abiem rankomis, o paskui ją paleisti. Jei žuvis paleidžiama teisingai, išgyvenimo tikimybė yra didelė. Štai JAV jau daug metų atliekami žuvų žymėjimo tyrimai, kuomet žvejai pažymi pagautas žuvis ir paleidžia. Kai kurios didelės žuvys jau buvo pakartotinai sugautos 20 kartų, o vidutinis pakartotinio sugavimo skaičius yra 4 ar 5 kartai. Tai reiškia, kad dauguma žuvų išgyvena po paleidimo. Bet tai rodo ir antrą svarbią tiesą - žvejai mėgėjai gali sugauti beveik kiekvieną didelę ežero žuvį. Įsivaizduokite, jei tokios didelės žuvys nebūtų paleistos, kaip būtų sumažėjęs žuvų gausumas.
Viliodamas žuvį, pasiūlydamas jai jauką, žvejas nežino, kuri ir kokia ji užkibs. Žinoma, principas – pagavai, paleisk – vis drąsiau skinasi kelią, jo laikosi nemaža žvejų dalis. Tačiau ar rekordu vadintina žuvis, kokios dar niekas nebuvo sugavęs, taip ir liks niekam neparodyta? Būtų keista galvoti apie visų sugautų „didelių“ žuvų nešimąsi namo, nes taip būtų tik pratęsiama tai, kas buvo daroma nedovanotinai ilgai – populiacijų gyvybinių galių naikinimas, pačių veisliausių žuvų eliminavimas ir trukdymas populiacijoms atsikurti.
Ne vieną dešimtmetį Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos iniciatyva vestas, pildytas, naujintas didžiausiųjų sugautų žuvų laimikių sąrašas. Jis ir dabar „kažkur“ yra, o iš tikro – paliktas likimo valiai. Ką iš jo sužinome? Keletą labai „sausų“ faktų, kurie, tiesa, kažkada buvo fiksuoti tik gavus tam tikrus patvirtinimus: nuotraukas, pasirašytus aktus. Taigi, žiūrime į oficialiai pasiekiamą, Lietuvos medžiotojų ir žvejų puslapyje skelbiamą mūsų žvejybos rekordų sąrašą ir randame, kad jis visas – dar iš 20 amžiaus. Vėliau buvo vykdomi ir kiti konkursai, kai kurie tikriausiai vyksta ir iki šiol. Pavyzdžiui 2000-2014 metais vyko Didžuvės konkursas. Jame registruotas rekordinis 17 160 g karpis (sugautas 2011 metais), 230 cm (83 kg) šamas (2008 metais), 3850 g starkis, 12 240g (116 cm) lydeka ir daugiau. Nemažai konkursų įvairūs klubai vykdo ir dabar, tik gaila kad jų duomenys retai kada prieinami moksliniams tyrimams. O šie duomenys yra svarbūs, nes tokie žuvų rekordai, ypač jei jie dažnai renkami iš tos pačios vietos, nemažai ką gali pasakyti apie tai, kaip keičiasi žuvų dydžiai populiacijoje.
Taigi, ichtiologai kviečia klubus ar kitus varžybų organizatorius pasidalinti savo rekordais su GTC mokslininkais (lydekaipaliepus@gamtc.lt). Gamtos tyrimų centras artimiausiu metu pakvies žvejus mėgėjus išbandyti ir pradėti naudotis išmaniųjų telefonų programėle, kurioje tokius rekordus, matytus žvejyboje ar nufotografuotus nardant po vandeniu, galima bus registruoti telefonu.
