Ką mums betvirtintų kalendorius, ką bepraneštų sinoptikai, gamtos gyventojai saulę ir kiekvienos dienos ilgėjančią šviesą sutinka savaip. Žvėrys nepatyrė jokių žiemos išbandymų, kai kurie jų vasarį jau bus užimti savo vestuvių reikalais. Jų nuotaika įsisuka į vilkų, lapių pasaulį, šių žvėrių ruja akivaizdžiai parodo, kaip visuotinis sujudimas iš esmės pakeičia žvėrių elgseną – jie tampa nebaikštūs ir neatsargūs, šmirinėja prie kelių net ir tada, kai jais aktyviai juda mašinos. Žvėrys paklūsta savo gyvenimo ritmui, kurį žadina ir stimuliuoja pavasario nuojautos ir saulė.
Rytą, kai yra bent keletas laipsnių šalčio, paukščiai neskuba aktyviai skraidyti – jie tūpinėja, sušyla; jeigu būna saulė, jos spinduliais sparnuočiai mėgaujasi ilgai, tik po to skrenda maitintis.
Taip pat jaučiasi ir daugelis mūsų krašte likusių žiemoti paukščių. Jų gyvenimas dabar keičiasi ne tik kas keletą dienų – mažu ciklu reikėtų laikyti parą, kurioje yra visko: ramybės, susikaupimo akimirkų ir, žinoma, jaunos, visai nežiemiškos laisvės. Rytą, kai yra bent keletas laipsnių šalčio, paukščiai neskuba aktyviai skraidyti – jie tūpinėja, sušyla; jeigu būna saulė, jos spinduliais sparnuočiai mėgaujasi ilgai, tik po to skrenda maitintis. Tokios akimirkos yra pačios įdomiausios, nes daug kas jau bando giedoti pavasarines giesmes. Po tokio rytinio „pabudimo“ visa diena skiriama aktyviam gyvenimui, o vakare vėl nugrimztama į ramybę. Nemažai rūšių (geniai, zylės, bukučiai) nakvoja inkiluose, drevėse, plyšiuose. Kiti – tarp tankių šakų ar užuovėjoje ant šakelės prie medžio kamieno. Naktį svarbu neprarasti šilumos, todėl paukščiai pašiaušia plunksnas, jose slepia snapą – dabar jie panašūs į apvalius pūkuotus kamuoliukus, iš kurio styro uodega.
Kalbėdami apie žiemos paukščių ciklus ir pavasario pajutimus, mes dažnai galvojame tik apie lesyklų lankytojus, apie raudongūžes sniegenas, genius. Tačiau imame ir pamirštame, kad dabar pačios įdomiausios permainos vyksta didžiųjų ančių pasaulyje. Ten, kur žiemoja jų pulkas (gal ir jūs užsukate prie tos neužšalusios protirpos ančių palesinti?) dabar galima išvysti kitokį, nei regėjome sausio viduryje, paukščių aktyvumą. Ypač neramūs tapo gaigalai – žaliai žvilgančiom galvų plunksnelėmis, su dailiai riestom antuodegio plunksnom, jie jau dabar asistuoja antelėms, snapais pešioja kitus gaigalus. Jau prieš 45 metus per žiemos apskaitas buvo nustatyta, kad Lietuvoje žiemavietėse vienai didžiajai ančiai patelei tenka 2-3 gaigalai. Nesunku paaiškinti, kodėl taip yra – ant žemės perinčios patelės yra labai patiklios, kliaujasi maskuojama savo plunksnų spalva ir dažnai tampa plėšrūnų grobiu. Gaigalai, nors ir žvilgantys, krentantys į akis ir lengviau pastebimi, savo šeima (perėjimu ir jauniklių auginimu) neužsiima, todėl yra daug saugesni.
Ypatingas pokytis ančių gaigalų gyvenime – pasikeitęs jų balsas, arba prie įprasto kvarksėjimo atsiradusi nauja gaida – melodingas švilpsėjimas. Dabar jį galime girdėti jau iš tolo, ypač ančių sankaupose, kur taip švilpsi daugelis žaliagalvių gaigaliukų.
Kokia to naujo garso reikšmė? Neabejotinai, jis rodo pakitusius arba kintančius fiziologinius rodiklius. Ančių dauginimosi periodas neilgas, gaigalai lytiškai aktyvūs būna apie 2 mėnesius, kai kada – ilgiau, bet įvairaus amžiaus ir fizinės formos paukščiai gali tokį periodą ištęsti, vieni būdami aktyvūs jo pradžioje, kiti – vėlesniuose etapuose. Žinome, kad neretai didžiosios antys kiaušinius jau deda kovo mėnesį. Iki to laiko turi susidaryti poros, subręsti lytinės liaukos.To neįvyktų be šviesos ir šilumos, be vis ilgesnės dienos. Beje...
Taip sakome remdamiesi savo patirtimi, nes gamtoje visada taip būdavo. Tačiau daug kur Europoje (Kad ir Britų salose, Nyderlanduose) didžiosios antys pakeitė savo gyvenimo būdą ir ėmė daugintis praktiškai visus metus. Didelės įtakos tam turėjo, suprantama, griežtos ribos tarp metų laikų nebuvimas. Gal ir gerai, kad mūsų antys reaguoja į tikrą pavasarį, tikrą švelnią žiemą ir jų pasaulyje jau skamba melodingi švilpavimai.
Žaliagalvis gaigaliukas mane atsekė iš paskos tikėdamasis, kad kažkiek batono liko tik jam. Sustojau ir ilgai žiūrėjau į žaliagalvį paukštį, kuri ramiai snūduriavo, tačiau nemiegojo – vis atmerkdavo akis, apsižvalgydavo. Kas gi čia? Kas pabaidė mane lydėjusį antiną? Jis suplakė sparnais, šovė į orą... Ne, niekas jo nepabaidė: pro medžių šakas gaigaliukas nusivijo antelę, kuri ramiai sau skrido Neries link. Štai kas slepiasi po jo žaliom plunksnom... štai kokios jo mintys... Kažin, ar jis pats apie tai žino?
