Atsargiai ėmiau sėlinti artyn, kol jis mano aparato objektyve tapo pakankamai didelis ir... tada jis išskleidė sparnus, pakilo orą ir nuskrido vis tolyn, tolyn. Kol akimis sekiau, laukdamas jo nusileidžiant, pamačiau adžarą, vietinį gyventoją, ištiesusį ranką ir stveriantį mano sekamą objektą. Pasileidau iš paskos, bet atbėgęs radau vabzdį numestą nuplėšta galva.„Skraido, vaikus gąsdina...“ – plačiai šypsojosi adžaras. Ką aš galėjau jam pasakyti?
Prieš gerą dešimtmetį paskambino profesorius Ričardas Kazlauskas ir paklausė, ką aš manąs apie maldininkus. „Mantis religiosa?“ – paklausiau, nes toks iš tikro yra mums arčiausiai gyvenusios šio būrio rūšies lotyniškas vardas.
„Taip, tą patį. – atsakė profesorius. – Aš jį turiu. Geri žmonės atvežė sugavę Lietuvoje“. Žinojau, kad profesoriui atvežama, padovanojama viskas, kas surandamas įdomiausio. Taip kažkada jis, parašęs į „Mūsų gamtos“ žurnalą apie tragiškai sunkią balinių vėžlių padėtį, sulaukė dzūkų laiškų, kuriuose šie jam pasakojo viską apie „gelažinę varlę“ – taip buvo surinkti faktai, duomenys, vėžlys įrašytas Raudonojon knygon, jam saugoti įsteigti 3 herpetologiniai draustiniai.
Po to buvo medvarlės. O štai dabar – maldininkas. Profesorius buvo įsitikinęs, kad jie galėjo atskristi iš Lenkijos, kur pietinėje šalies dalyje jau gyveno. Nors iki šiol daugelyje populiarių apžvalgų rašoma, kad maldininkai paplitę tik iki vidurio Vokietijos, tačiau šie duomenys gerokai pasenę.
Maža to, greitai išvardinti buvo ir kiti faktai: Vilniuje, kituose didesniuose miestuose maldininkai buvo rasti prie statybinių medžiagų, prekių sandėlių, saugojimo aikštelių. Iš kur atvežtos medžiagos, dažniausiai akmens plokštės? Iš Graikijos. Vadinasi, su jomis galėjo atkeliauti ir maldininkų kiaušinių kokonai. Prieš 5-6 metus kasmet būdavo registruojami keli maldininkų radimo atvejai, dažniausiai taip pat iš miestų. Gamtininkai abejojo, ar jų kiaušinėliai gali ištverti šaltas lietuviškas žiemas. Tačiau tokių žiemų vis nebuvo...
Būtent dėl tokio plėšrumo ir gana rafinuoto rajumo maldininkai pelnė nekokią šlovę: jų patelės dažnai sumaumoja poruotis atskridusį (ar susiporavusį su jomis) patinėlį.
Ši vasara po gana švelnios žiemos, šilto bet sausringo pavasario taip pat užgimė labai karšta, palanki vabzdžiams. Nuo liepos vidurio stojo bent mėnesį trukęs lietingasis periodas. Jam baigiantis iš visos Lietuvos pradėjo plaukti pranešimai: radome, pagavome, matėme, nufotografavome maldininkus! Ryškiai žali, neįprastos formos vabzdžiai buvo lengvai atpažinti, dėl jų niekam nekilo daug klausimų. Buvo tik vienas: iš kur jie?
Pasaulyje gyvena apie 1800 maldininkų rūšių. Daugelis jų – žali ar pilki, kai kada (gyvenantys ir grobio tykantys žieduose) margi. Tačiau nežiūrint spalvos ir dydžio, jie labai panašūs – ilgi, liekni, kai kada – plokšti, o labiausiai įsimenanti detalė – priekinės ilgos galūnės, ginkluotos aštriomis ataugomis, kabliais, skirtais fiksuoti, sulaikyti pagautą grobį. Maldininkų patelės paprastai stambesnės, patinėliai mažesni, jie gerai skraido. Maldininkai aktyvūs dieną, jų grobis – skraidantys vabzdžiai; kai kurios tropikų rūšys gaudo net smulkius paukščius, driežus. Beje, grobiu gali tapti net smulkesni savo rūšies individai.
Būtent dėl tokio plėšrumo ir gana rafinuoto rajumo maldininkai pelnė nekokią šlovę: jų patelės dažnai sumaumoja poruotis atskridusį (ar susiporavusį su jomis) patinėlį. Gamtoje tokį dalyką galima paaiškinti, tačiau žmonės šiuos suprantamus pavyzdžius (patinėlis savo funkciją atliko, maisto reikia, kad vystytųsi kiaušinėliai ir sveiki būtų palikuonys) paverčia blogos reputacijos modeliu.
Beje, gamtoje maldininkų patinėliai, sakytum, „žino“ tokį patelių būdą, tad prie jų prisigauna iš nugaros, staiga šoka ant viršaus ir pradeda poruotis. Šis aktas trunka keletą valandų, poravimosi metu patelė tampa nejudri, sulėtėja jos reakcija. Taigi, patinėlis gali laimingai pasitraukti. Tačiau tai pavyksta labai nedaugeliui...
Patelė subrandina keletą šimtų kiaušinėlių, kuriuos padeda į tvirtą kokoną, priklijuotą prie akmens, lentos, kito kieto paviršiaus. Pavasarį iš kiaušinėlių išsirita į suaugusius maldininkus panašios lervutės, kurios iki vasaros galo užauga į tikrus vabzdžius.
Tačiau iš kur Lietuvoje maldininkai? Kol kas tikro atsakymo neturime, tuo užsiima mokslininkai entomologai. Jų nuomone, dalis maldininkų galėjo natūraliai atskristi iš Lenkijos, kita (galbūt) vystytis iš atvežtų individų.
Šiaip ar taip, dabar randami, sutinkami maldininkai regimai išsiritę čia, Lietuvoje. Kad tyrimai būtų lengvesni, mokslininkai prašo pranešimus apie rastus, aptiktus maldininkus siųsti į Vilnių, Ekologijos instituto Entomologijos laboratoriją. Turint kuo daugiau tokių žinių, bus lengviau nustatyti mūsų maldininkų kilmę ir prognozuoti šios rūšies ateitį.
Beje, iš anksto galima perspėti visus, kad žmogui maldininkas tikrai nepavojingas, o jeigu kas nors tuo abejoja, primename viskam tinkantį patarimą: gamtoje nieko nelieskite, negaudykite, leiskime gyvūnams jautis saugiais. Tada ir patys būsime saugūs.
