Prieš Jonines keletą dienų gyvenome šviesiausią metą, o dabar šis stebuklingas ratas vėl ims suktis mus nusinešdamas tamsos link. Tegul neskamba baisiai šie žodžiai, nes kol kas kasdien prarasime po minutę šviesos ir jokių pokyčių gamtoje neregėsime. Ir vasara dar neįpusėjo, kaip kažkas bando teigti. Ji dar labai jauna, dar tik kylanti į savo brandą.
Kai iki liepos pradžios lieka savaitė, mes mėgaujamės žydinčiomis liepomis ir saldžiu, svaiginančiu jų žiedų aromatu. Turintiems gerą uoslę (o tai, patikėkite, yra labai panašu į absoliučią klausą) pirmosios pražydusios liepos kvepia kiek kitaip.
Nieko keista – taip iš tikrųjų ir yra, nes dabar miestuose, prie mūsų namų stambiais žiedais geltonuoja įvežtinės dideliais lapais liepos, kai kurių jų net rūšį sunku nustatyti. Gali būti, kad tai net kelių svetimų mūsų gamtai rūšių hibridai. Taigi ir jų kvapas jautriai, išlavintai uoslei turi būti kiek kitoks. Po jų pražys mūsiškės mažalapės liepos, kurių žiedai smulkūs, bet jų kvapas nuostabus, saldus. Jis vilios ne tik mus, bet ir bites, kamanes.
Tačiau sugrįžkime į Jonines. Šventą naktį, jei to dar nepamiršote, reikia leisti prie laužo, žiūrėti į dangun skriejančias žiežirbas, klausytis paukščių ir tylos, laukti rasos. Žinoma, tada jūsų pinti vainikai bus jau nuplaukę pasroviui, paparčio žiedas – nesulaukęs savo ieškotojų ir užgesęs. Laužo dūmų skonis susipins su žemuogių, su pievų aromatais, prie ausies jautriai šnabždės uodai.
Nepamirštama tokia šventė gamtai ir mums. Po jos bus dar visa vasara, dar ilgai kukuos gegutė, nenutils ji net po Šv. Petro ir Povilo dienos. Neskubinkime vasaros ir mes. Juk ji visa, ne tik Joninės, panaši į didelę metų šventę.
