Tačiau lėliukė – vabzdžio ramybės stadija. Aktyviausiai gyvenantys vikšrai, lervos ar suaugėliai vabzdžiai tokiame apvalkale kiūtoti negali, todėl jiems tenka išbandyti visus gamtos siunčiamus išmėginimus – vėsą, šalnas, sausrą ir karštį, žinoma – ir lietų, audrą, krušą. Gal tik griaustinis ir žaibai jiems nedaro įspūdžio, nes šios baisybės yra per toli ir per didelės, vabzdžiai jų negali suprasti visomis savo juslėmis. Tiesa, vabzdžiai rengiasi kiekvienam pokyčiui. Artėjant lietui, jie puola slėptis – jausdami pakitusį oro slėgį, nervingai plazda ir į pastatus, pastoges įskrenda drugiai, aktyviai nardo laumžirgiai. O prieš jam prasidedant visi vabzdžiai pradingsta. Kur ir kaip jie slepiasi?
Atrodo, kad lietuje nelieka jokių vabzdžių arba jų būna mažai. Toks oras tinka tikriesiems vandeny gyvenantiems vabalams – purkšnojant lietui naktį mėgsta skraidyti dusios, degutvabaliai. Gi drugių sparnų žvyneliai lietuje būtų pažeisti, vargu ar jie spindėtų ir saugotų sparnus. Daug vabzdžių yra labai smulkūs, todėl lietaus lašai jiems galėtų būti net pražūtingi. Todėl vabzdžiai renkasi priebėgas ir pastoges, kurios juos apsaugotų nuo tiesioginio kontakto su vandeniu.
Tokių vietų pasirinkimui vabzdžiams paprastai nereikia didelės išmonės – už juos viską „sugalvojo“ gamta. Todėl vabzdžių kiaušinėliai apsaugoti nuo drėgmės ir tiesioginių saulės spindulių ir prilipinti prie apatinės lapų pusės. Lervos gyvena dirvoje ar puvenose, o drugių vikšrai, dieną atvirai graužę lapus, nakčiai leidžiasi po lapais, prisiglaudžia prie šakelių ar žievės. Paprastai vikšrų spalva dera su paviršių spalvomis ir rašto marguliu, o kūno forma yra savotiškai „atspari“ vandeniui.
Tačiau išradingiausiai nuo lietaus slepiasi suaugę vabzdžiai. Daugelis jų pakimba po lapais. Drugiai suglaudžia sparnus, vabalai „prisiploja“ prie lapo. Žirgeliai pakimba ant augalų šakelių ir kybo „prausiami“ lietaus. Bitės, vapsvos slepiasi savo lizduose, o skruzdėlės dar šiek tiek prieš lietų uždaro visus skruzdėlynan vedančius koridorius taip sandariai, kad vidun nepakliūva net labai stipraus lietaus vanduo. Esant žemesnei temperatūrai, vabzdžiai ilgam „pradingsta“, neskraido, tad juos surasti galima tik pasilenkus ir iš apačios pažvelgus po lapais. Jei po lietaus staiga plyksteli saulutė, jie greitai palieka savo priebėgas – iš pradžių dar šylasi, džiovina sparnus ir kaupia energiją, o po to pakyla į orą. Dar valandėlė, ir visi mes pamatome, kad vabzdžių yra labai daug. Beje, tokiu oru pasinaudoja kai kurie vabzdžiai ir pasaulin palydi savo naują kartą – taip oran šauna debesys sparnuotų skruzdėlių, suplazda dar visai naujais sparnais plevenantys drugiai.
Tačiau net ir be saulės ar naktį po lietaus drėgmės prisotintas oras tampa patrauklus daugeliui naktinių drugių, vabalų. Štai jonvabaliai mieliausiai skraido kaip tik tokiu oru, o daugelis naktinių pelėdgalvių, sprindžių, net iš pietų atskridę sfinksai būna aktyvūs esant pakankamai oro drėgmei.
Taigi, lietus baigėsi, plykstelėjo vasaros šiluma ir paskelbė laisvę vabzdžiams. Jei norime juos visus pamatyti, turime nepraleisti progų ir į gamtą keliauti tokiu metu. Beje, to laukia ir paukščiai lėliai bei šikšnosparniai, kuriems šiltom rūko sruogom vilnijantis vakaras yra pats laimingiausias medžioklės metas.