Ilgiausiai, nuo praeitos žiemos vidurio, mūsų kaimynu buvo juodojo strazdo patinėlis – tamsiom plunksnom, geltonu snapu ir tokiu pat geltonu apvadu aplink akis. Jis per žiemą sulesė daugybę obuolių, kuriuos kabindavome alyvos krūme, tankmėje, kur daug saugiau, nei atvirumoje. Nors kartais strazdas atrodydavo bebaimis, tačiau tokia išvada galėjo būti klaidinga – jis pastebėdavo viską, kas dėjosi aplink. Žiemos gale jis pradėjo čiulbėti, o vėliau persikėlė į Karoliniškių draustinį ir ten sėkmingai augino jauniklius.
Šiemet sausio pabaigoje strazdas vėl pasirodė – pagal apdarą ir snapo spalvą galima manyti, kad visai kitas paukštis. Kodėl taip manau? Strazdo patinuko snapo spalva keičiasi jam „bręstant“ – pirmąjį pavasarį maždaug 10 mėnesių paukščio ji tik gelsva, kitąmet pavasarį jau ryškiai geltona. Trečiąjį pavasarį, jei tik pavyksta jo sulaukti – ryškiai oranžinė arba šviesiai geltona.
Šiemet žiemojantis strazdas bent savaitę tai pasirodydavo, tai pradingdavo, kapstė lapus, kažką lesinėjo. Atrodo, kad į pakabintą obuolį jis nekreipė dėmesio. Tačiau užteko vienos snieguotos dienos, ir viskas pasikeitė – pamačiau jį kapsintį obuolio minkštimą. Po to nuo savo raudonšonio obuolio jis nesitraukė visą dieną. Vakare iš jo buvo likęs tik plonas lukštas, tad greta pakabinau naują obuolį – rytdienos pusryčiams.
Jeigu prie jūsų namų straksi žiemoti pasilikęs juodasis strazdas, ir jam pasiūlykite obuolį. Tiesa, yra maža gudrybė, kurią paukščiai iš karto įvertina – obuolio šonuose reikia nulupti ar nupjauti žievės lopus, kad matytųsi obuolio minkštimas. Pasirodo, tai strazdui patinka; iš savo patirties žinau, kad to nepadarius, obuolys gali likti taip ir nepaliestas.
