Selemonas Paltanavičius: lesyklų paukščiams vis dar reikia

Šiuo metu dažnai klausiama: ar nepavėlavome nuimti lesyklos? Nes pavasaris... Atsakymas nėra labai paprastas, todėl pabandysiu jį pateikti dalimis. Visų pirma, mes turime paklausti savęs, ar mums lesykla nebuvo tik šiaip dar vienas daiktas, kurio nesiejome su kiekvienos dienos nors ir mažu, bet svarbiu ir nepakeičiamu darbu.
Varnėnas lesykloje
Varnėnas lesykloje / Asmeninio archyvo nuotr.

Juk lesalas negali būti tiekiamas tada, „kai nori“, paukščiai jį turi rasti visada. Taigi, jei lesykla stovi tuščia ir jūs bei paukščiai ją jau pamiršote, nedelskite: nuvalykite, viską išplaukite ir padėkite į sandėlį.

Kalbant apie paukščių lesinimą reikia pamiršti kažkada diegtą sampratą, kad tai yra mūsų auka, galbūt - net pagalba paukščiams „baltojo bado“ metu. Žodžiu, mums buvo pasakojama, kad paukščius globoti, gamtą saugoti ir daryti gerus darbus gamtai reikia tik kai kada.

Asmeninio archyvo nuotr./Varnėnas lesa obuolį
Asmeninio archyvo nuotr./Varnėnas lesa obuolį

Taigi, visa tai jau negrįžtamai paseno! Šiandien turime žinoti, kad paukščių lesinimas yra kompensacija (sakyčiau - labai kukli) už visus blogus darbus, kuriuos padarėme ir tebedarome paukščiams. Lesalo jiems trūksta ne tik žiemą, bet visus metus!

Todėl, pagal Vokietijoje atliktus detalius ilgamečiu tyrimus galima teigti, kad daugelio mūsų paukščių populiacijų sėkmė priklauso nuo to, ar juos lesiname papildomai. Lesykla yra tik priedas prie natūralaus lesalo, kurio kartais pakanka, o kartais – ne.

Turime įvertinti savo aplinką ir jos išteklius – gali būti, kad net šiuo metu lesykla yra tiesiog būtina! Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – pernai visas balandis Vilniuje buvo kaip reta sausringas, ir sugrįžę, inkiluose įsikūrę ir dėtis perintys varnėnai nerado lesalo. Tokiu metu juos turėjo „maitinti“ sliekai, bet sausroje jų nesimatė. Būtent, per visą balandį varnėnai mūsų lesyklose lesė pakabintus obuolius, riebalinius (pirktinius) kukulius bei grubiai tarkuotas morkas. Balandžio gale palijo ir jauniklių ritimosi metas sutapo su sliekų gausa. Taigi, miesto varnėnų populiacijai lesykla buvo labai svarbi.

Gegužę lizdus paliko karklažvirblių jaunikliai, kurie buvo lesinami iš dalies lesykloje papiltomis saulėgrąžomis. Atrodo, kad net ir kaimo sodybose, kur nėra aktyviai ūkininkaujama (nėra paukščių, gyvulių), naminį žvirblį galima išsaugoti tik lesinant visus metus. Kodėl yra taip?

Stebėtis nereikėtų – naminis žvirblis visada buvo žmogaus aplinkos palydovas, priklausomas nuo šios aplinkos. Žinant, kad naminis žvirblis visoje Europoje tapo ypač reta rūšimi, o Lietuvoje jo būklės paprasčiausiai nesame įvertinę, šį paukštį galėsime išsaugoti tik aktyviais veiksmais.

Taigi – lesyklą nuimti ar palikti ir joje paukščius lesinti toliau? Darykite, kaip liepia jūsų įsitikinimai. Aš ir mano draugai, kuriems rūpi paukščiai, juos lesina visus metus. Nes diskusijoms, nieko nedarant, yra paprasčiausiai per vėlu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų