Atrodo, kad šių metų Pusiaužiemis ženklina pirmojo tikro žiemos bandymo galą. Per savaitę po gausesnio snygio ir šalčio, visų žiemiškų pasiekimų netekta: sniegas sutežo, kitur ištirpo ar išgaravo, ledas suaižėjo. Sakytum, net zylės žino ir supranta, kad žiemos galybė griuvo... kol kas... Dabar jos garsiai gieda, skelbia savo pavasarines treles. Jos jau skardžios, be žiemai būdingo atsargumo, be garso „sulaikymo“. Ar ne per anksti jūs garsinatės, juk dar tik Pusiaužiemis! Ar žinote, ką šiandien sako barsukas?
Visi jie turi bendrą bruožą – žiemos įmygį.
Barsukas, panašiai kaip Rusijoje rudoji meška, o Jungtinėse Amerikos Valstijose švilpikas, yra svarbūs Pusiaužiemio veikėjai, pranašai. Visi jie turi bendrą bruožą – žiemos įmygį. Kažkada seniai paplito smagus pasakojimas apie barsuko spėjimus antrai žiemos pusei. Kaip tą jis daro?
Sakoma, kad nuo rudens galo savo guolyje, urvo gilumoje paklotame lapų ir žolės guolyje, barsukas miega gulėdamas ant vieno šono. Pusiaužiemio dieną jis išlenda iš savo urvo ir apsidairo: jei šviečia saulė ir barsukas mato savo šešėlį, grįžta į guolį ir gulasi ant kito šono – miegoti teks dar ilgai. Apniukusią dieną, kai šešėlio nematyti, jis supranta, kad pavasaris ne už kalnų, grįžęs guolin gulasi ant to paties šono. Paskutinių sapnų pabaigti...
Sakoma, kad nuo rudens galo savo guolyje, urvo gilumoje paklotame lapų ir žolės guolyje, barsukas miega gulėdamas ant vieno šono.
Galime visaip galvoti apie barsuką ir jo pranašystes, kurios dabar yra nelengvas išbandymas ne tik jam pačiam, bet ir mums. Skirtinguose regionuose tų vietų barsukams gali tekti priimti „ypatingus“ sprendimus. Vieno tokio barsuko visai Lietuvai nėra ir būti negali.
Skeptikai rūgščiai susiraukia: kokie dar barsukai! Ką jie gali, kai mes apsiginklavę antai kokiais radarais ir kokia technika!
Niekas neliepia tikėti barsuku. Kaip ir radarais. Tačiau žinoti, ką Pusiaužiemio dieną praneš barsukas, įdomu visiems. Net tuo netikintiems.
