Tačiau daugelis klausia „tradiciškai“, nes jiems iš esmės tinka bet koks atsakymas – mes vis mažiau priklausomi nuo metų kaitos, o dar dažniau to beveik nematome, nepastebime. Galbūt todėl bet koks griežtesnis žiemos žingsnis tampa išbandymu, kurį daug kas vadina katastrofa, anomalija ar kitais siaubą turinčiais įvaryti vardais. Tačiau tam pagrindo tikrai nėra, mūsų gamtos reiškiniai yra pakankamai subalansuoti ir švelnūs. Ypač jei juos lyginsime su pasaulį supurtančiais įvykiais.
Paskutinių lapkričio dienų žiemiški ženklai nebuvo staigmena – dažnai jų sulaukiame kur kas anksčiau. Sniegelio marška, plikšala ir šaltukas yra tai, kas mums dar kartą paliudija: žiema šiemet bus!
Savaitgalį pavyko pažvelgti, kaip į pirmą sniegelį (jei tai sniegas...) reaguoja žmonės ir gyvūnai. Žmonės, žinoma, išsigando ne 2-3 laipsnių šalčio, bet slidumos – plikšala plonu ledokšnio sluoksniu padengė visus paviršius ir vaikščioti bei važiuoti automobiliu buvo pavojinga. Gali būti, kad pirmųjų dviejų tokių dienų žmonių patirtos traumos ir apdaužyti automobiliai surinko viso žiemos mėnesio bėdas. Tiesa, apie tą žinome visi, tik kažkodėl imame ir nepatikime.
Gyvasis gamtos pasaulis buvo visai nesutrikęs. Keistai atrodė ledokšniu bei retu sniegeliu apdengtos žydinčios kiaulpienės, saulutės, o laukuose – žaliuojantys rapsai, žiemkenčiai. Miškuose net ir esant 1-2 laipsnių vėsai aktyviai skraidė miškiniai uodukai. Gležni vabzdeliai, pasirodo, nėra tokie lepūs, nusileidę ant sniegelio ir ten pabuvę ilgiau, jie neatvėsta, bet visai energingai kyla ir skrenda toliau.
Paukščių migracija ir rudeninis judėjimas baigėsi visai neseniai. Dabar miškuose liko tik tie sparnuočiai, kurie žiemos. Ar juos lengva surasti? Ko gero – tik genį girdime iš toli, galbūt – dar kėkštą. Zylės, lipučiai, bukučiai brazda medžiuose, laupo kerpes ir samanas, ieško vabzdžių. Nykštukai – tylūs, plazdantys apie eglių šakas, yra beveik nematomi. Jie dabar gyvena aukštai, tik iš girios aikštelės gali išvysti juos netoli eglių viršūnių.
Tiesa, miškuose ir arti mūsų namų dar užsiliko paukščiai, kurie lyg ir turėtų išskristi: liepsnelės, juodieji strazdai, kikiliai. Ypač daug jų sutraukia žmonių pasodintos Ziboldo obelys, kurių maži vaisiukai po šalčio praranda savo aitrumą.
Žinoma, zylės, geniai, bukučiai ir kėkštai jau lankosi lesyklose. Priemiesčiuose į jas atlekia ir kuosos, pilkosios varnos, daug kur stebimi neišskridę varnėnai.
Žinoma, zylės, geniai, bukučiai ir kėkštai jau lankosi lesyklose. Priemiesčiuose į jas atlekia ir kuosos, pilkosios varnos, daug kur stebimi neišskridę varnėnai.
Net sunku įsivaizduoti, kaip šis metas vadinamas žvėrių pasaulyje. Tai dar ne sniegas ir ne šaltis, bet žmogui tyliai vaikščioti miške sunku – kur eisi, sniego kruopos braškės po kojomis ir apie tave praneš visai giriai. Ant sniegelio pabirę šviežiai „nukarpyti“ kankorėžių žvyneliai praneša apie voveres; šiemet jų gerokai mažiau, matyt, šios rūšies gausos ciklas pasuko žemyn. Voverės – graužikai, jautriai reaguojantys į eglių kankorėžių sėklų derėjimo ciklus. Beje, taip pat į tai reaguoja ir peliniai graužikai – pelės ir pelėnai.
Miškuose sunku rasti šernų pėdsakus, nejuoduoja jų išvartytos, išknaisiotos pievos – tai akivaizdūs afrikinio kiaulių maro padariniai. Tiesa, iš pamerkių skambinęs mano geras bičiulis Jonas sakė, kad šernai ateina snukiais pastumdyti smėlio krūvą – gal joje randa grambuolių lervų. Ten pat netoliese rasti ir vilkų pėdsakai, ir briedžių. O stirnų kanopėlių atspaudai visur.
Kol kas dar ne metas pagal pėdsakus spręsti apie žvėrių gausą ir aktyvumą. Štai šią savaitę bus ir didesnio šaltuko, o jeigu pabirs nors kiek daugiau sniegelio, jie pamirš atsargumą ir visur paliks sniege parašytus savo raštus.Tiesa, kai kas sako, kad žvėrys „bijo“ palikti savo pėdsakus – atseit, taip saugosi nuo žmonių. Smagi mintis, tačiau žvėrys taip nemasto ir nesielgia – šių metų jaunikliai iškritus sniegui kurį laiką tikrai būna sutrikę, nes visur tvyranti baltoji spalva, po kojomis braškantus sniegelis labai neįprasti. Tačiau prie viso to priprantama labai greitai.
Ar yra dar kokių priežasčių, dėl kurių galima bijoti žiemos? Ko gero – nėra, nes būsima žiema nežada jokių ypatingų išbandymų. Iki Kalėdų orai bus palyginti švelnūs, permainingi. Na, o po Naujųjų metų... Palaukime, neskubėkime, žiema pati apie tai praneš.
