Taip, jie kitokie ir mums ne visada suprantami. Tačiau įdomiausia, kad čia viskas suderinta. Niekas negali pasakyti, kodėl vienu metu auga, stiebiasi skirtingi augalai ir tuo pat metu ritasi, atgyja tam tikros vabzdžių rūšys, kurios maitinasi šių augalų lapais, ūgliais ar lanko jų žiedus. Jos nežino, kada sužaliuos ar pražys šie augalai, tačiau niekada nei skuba, nei vėluoja.
Pabandytų... Nesunku įsivaizduoti, kas jų lauktų. Gamtoje viskas apgalvota... Štai vabzdžiai mėgsta tik jiems augančius augalus. Arba lankosi žieduose, kurie kvepia tik jiems. Kol kas tų žiedų pertekliaus nėra, atrodytų – ir didele atranka gurmanams negali džiaugtis. Tačiau dabar atgimusieji visi iki vieno randa sau maisto šaltinį.
Kamanės sau žiedus suranda. Ar matėte – Lietuvoje jau visur, gal tik su maža išimtimi šalies rytuose, pradeda geltonuoti blindės. Neaukštas, gana tvirto kamieno, šakotas medis pavasarį sutinka ant šakelių baltuojančiais pumpurais, žiedynais, kurie atšilus pagelsta. Žinoma, blindės žydi visur, tik skirtingu laiku. Tačiau tik balandį pamatome, kiek jų daug. Kažkada buvo sakoma, kad blindės yra nekoks, tiesiog šiukšlinis miško medis.
Net sunku tuo patikėti... Gamtoje šiukšlių nebūna. Tai mes, žmonės, turime tokių nuodėmių – šiukšlinti savo aplinką. O medis blindė... Tiesa, iš jo negausi medienos, jis net malkoms nėra labai vertingas. Tačiau pavasarinis blindžių žydėjimas yra daug vertingesnis už įsivaizduojamą medieną. Girios, beje, ir lauko želdinių biologinei įvairovei, blindės turi neįkainojamą vertę.
Gamtoje neturėtume taikyti ekonominių skaičiavimų – jie per paprasti. Sakyčiau, netgi nelogiški. Tačiau kiekvieno gamtos elemento ekologinė vertė yra svarbiausias rodiklis. Kad ir tos blindės: sustokite po geltonuojančiu medžiu ir palaukite – kiek per dešimtį minučių suskaičiuosite kamanių, bičių, dvisparnių, drugių?
Manau, kad labai daug. Blindės padeda jiems išgyventi, o jie visi lekia nuo žiedo prie žiedo, apdulkina juos ir taip garantuoja būsimų šių metų derlių.
Prieš savaitę plykstelėjusi šiluma kelionėn į neršto vietas palydėjo varles. Na ir prasidėjo... Dabar jų gausu visur, bet daugiausia yra ten, kur matome mes – ant kelių ir balose. Balose jos neršia, o keliai kerta jų migracijų takus.
Ar matėte – Lietuvoje jau visur, gal tik su maža išimtimi šalies rytuose, pradeda geltonuoti blindės.
Žmonės per jų migracijų vietas nutiesė savo asfaltus ir dabar dar kaltina varliagyvius, kad jie kažkur keliauja, kad šokuoja mūsų... tik pasiklausyk – MŪSŲ keliais. Kiek gali žūti varliagyvių per vieną pavasarį, suskaičiuoti sunku. Tačiau štai sekmadienį važiuodamas anaiptol ne pagrindiniu keliu į Dubingius, 11 jo kilometrų suskaičiavau ratais sutraiškytus daugiau kaip 200 varliagyvių, daugiausia paprastųjų rupūžių. Visos jos neabejotinai brandžios, keliavusios neršti...
Paklausite – gal jos nepastebimos? Tiesiog ima ir išnyra ant kelio? Patikėčiau, jei taip kas pasakytų apie kiškį. Ne, jos labai lėtos. Pajautusios atvažiuojančią mašiną, varlės susigūžia... Jų nepastebėti tiesiog neįmanoma, ypač dieną. Važiuodamas bent 30 kartų stojau, nešiau rupūžes per kelią ir paleidau pievoje ar lauke. Dar antra tiek kartų išsilenkiau. Tą padaryti gali kiekvienas be jokių pastangų.
Peršasi klausimas – negi žmonės jų nemato? O gal mato, bet?.. Nenorėčiau tuo tikėti. Kreipiuosi į visus vairuotojus – paneikite tai, darykite taip, kad varlės per kelią galėtų šokuoti saugiai. Pagaliau, niekas mūsų juk nekviečia lėkti, mes galime pasukti šiek tiek šalin, netgi sustoti ir panėšėti varles.
Prie mūsų iškeltų inkilų, ar matėte, jau atskrido varnėnai. Nuo ankstaus ryto jų giesmės skamba taip švelniai, taip optimistiškai. Varnėnas yra toks rūpestingas savo namų šeimininkas, jis tikrai regi, kas dedasi kieme, kas ir kur skrenda. Inkilai yra labai saugūs, tačiau aplink juos gali virti aistros, nes jie rūpi daug kam.
Tikrai – ne tik zylėms, žvirbliams ir varnėnams. Kas ten dedasi inkiluose, iš Kauno mums parašė Kristupas, savo laišką pavadinęs, „Voverės gudrumai“. Anksčiau jis rašė apie tai, kaip voverė „renovavo“ zylėms skirtą inkilą išgraužusi ir išplatinusi jo landą – tokiu žvėrelio darbu pasinaudojo varnėnai, čia perėję savo vaikus.
O štai dar vieno inkilo ir vienos voverės istorija – ji prasidėjo, kai spalio mėnesį voveraitė ėmė lankytis prie namų ir inkilan prinešė daug maisto atsargų. Žiemą jos labai pravertė, žvėrelis nebadavo. Pavasarį voverė buvo pradingusi, bet kovo 21 d., per pavasario lygiadienį, atsirado.
Tiesa, ją domino ne tiek inkilas, kiek varnų nulaupyta liepos šaka. Voverė puolė graužti karnas, jas kimšo už žandų. Su šiuo savo turtu ji nustraksėjo į kiek atokiau esantį varnėnų inkilą. Taip ji darbavosi keletą dienų, matyt, ruošė savo jaunikliams šiltą lizdą. Atrodytų, kas čia keista...
Tačiau labiausiai nustebino voverės reakcija į varnėnus – pamačiusi juos liepos viršūnėje, nuskuodė šakomis ir juos nuvijo. Negana to, išvaikė ir žvirblių pulkelį. Sakytum, taip visiems paaiškino, kad čia jos, voverės, namai ir prie jų geriausia nesiartinti.
Pro Kristupo iš Kauno akis neprasprūdo dar kai kas – pasirodo, kad ir varnos gali šiuo atveju konkuruoti su vovere. Prisilupusi lizdui iškloti tinkamų liepos karnų, jų perteklių varna įspraudžia tarpušakin, atsargai. Tačiau tai nelieka nepastebėta – prišokusi kita varna šią atsargą stveria snapu ir lekia savo keliais.
Tačiau gali būti ir kitaip, rašo laiško autorius, – štai stebiu, kaip varnos atskrenda dvi, kaip viena puola lupti karnas. Tačiau kilo problema – snapas buvo jau pilnas, o pluoštas pasitaikė tvirtas. Varna suko, tempė, net pakibo ant plaušų ir vartėsi plasnodama sparnais, bet veltui. Staiga kita varna irgi sugriebė snapu pluoštą ir ėmė tempti į savo pusę. Netrukus karnos pabiro plaušais, kuriuos varna kaipmat įveikė. Tiesa, plaušų pešti buvo dar atskridęs varnėnas, net žvirblis, bet nieko neišėjo – jų snapai buvo per silpni.
Pavasarį mūsų laukia darbai ir kelionės, pažintys su Lietuva ir jos gamta. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – tik keliauk sau, žiūrėk ir džiaukis. Tačiau pasirodo, kad taip sau keliaudamas matysi labai mažą dalį visų esančių objektų. Kiekvienai kelionei reikia pasiruošti...
O Ventės rage ornitologai žieduoja pirmąkart šiemet regimas rūšis – pilkąją pečialindą, juodagalvę devynbalsę. Jų bus, ir dar daug... Gali būti, kad jūs jų giesmes išgirdote netgi anksčiau... Tačiau ar prisimenate, kaip gieda paukštis, kurio jau laukiame. Tiesą sakant – laukiame visada, tik jis pats negali labai anksti sugrįžti...
O sulaukę ir išgirdę, nepamirškite piniginės – juk gegutė negali tuščiomis užkukuoti. Taigi būkite atidūs ir atsargūs – nešiokitės nors ir pačius mažiausius varinius pinigėlius, kad tik ne tuščiomis... Tiesa, šiuo metui gali pasigirsti labai panašūs į gegutės garsai... Kai kas sako, kad tai ir yra ji, gegutė.
Na taip, yra panašių garsų... Kad ir kukučio, kuris jau sugrįžta ir kurio upsėjimas šiek tiek panašus į gegutės skiemenavimą. Šiek tiek vėliau, jau vandeniui šylant, taip gros, kumsės kūmutės – mažutės raudonpilvės varlytės.
Neskubinkime laiko, palaukime – jau ievos lapelius skleidžia, blindės geltonuoja. Jau žibuoklės byra... Greitai ateis ir tas tikrasis, ilgai lauktas šiltas ir žalias pavasaris.
