Tiesa, sniego yra ne visur tiek, kad būtų galima slidinėti, tačiau šaltuko teko visiems regionams. Dar vienas svarbus šių dienų akcentas – saulė, kurios Lietuvoje mums tikrai nebūna per daug. Taigi, net ir tokiu oru saulė maloni, viliojanti užuovėjon.
Ramiose vietose, šildant saulutei, geriausiai supranti, kuriame metų laike esi: jos spinduliai šilti, net ir didesniame šaltyje tirpdantys, „graužiantys“ sniegą. Štai net girioje nuo pušų šakų nukaro varvekliai, jų pilnos pastogės. O paukščiai ir žvėrys šią saulės siunčiamą šviesą paverčia sau naudinga šiluma: dabar visi jie skuba sustoti, nutūpti ir nurimti taip, kad saulutė šviestų tiesiai į šoną ir ypač pasiektų tamsius, juodus apdaro plotus, nes jie šilumą priima geriausiai.
Dar vienas svarbus žiemos galybės neigimo ženklas – giesmės. Naktimis jau ūkauja naminės pelėdos, o dar gerokai prieš saulės tekėjimą pragysta didžiosios zylės, saulėtekį sutinka svirpiančios mėlynosios zylės, linksmai šakas barbenantys geniai. Net kovai atgyja, kyla aukštyn į orą. O krankliai švenčia savo vestuves – šaltą saulėtą vidudienį jie nardo ore – vis poromis, po du; jų viražai tokie greiti, tokie staigūs ir išradingi, atliekami skrendant sparnas prie sparno.
Sekmadieni rytą Vilniuje buvo beveik 20 laipsnių šalčio. Kitur, matyt – gerokai daugiau. Tačiau miške sutikau didžiąją zylę – dailiai žvilgančia „kepurėle“ patinuką, kuris giedojo taip energingai, kad klausydamasis supratau: tik mums ta trumputė žiema padarė įspūdį, o jam – paprastam paukščiukui, ji visai nesvarbi, jis ją paneigė ir jau sveikina pavasarį.
