Stebėtis ankstyvu jų pasirodymu neturėtume, nes daug kur sniego laukuose ir atvirose pelkėse, pašaliuose jau nelikę. Tik rytiniame šalies pakraštyje, ypač po trečiadienio snygio, žemė dar baltuoja, tačiau artimiausių dienų orai sniegui nežada nieko gero. Naujai iškritęs sniegas yra ne kas kita, kaip dar viena vandens „injekcija“, kuri iš esmės galėjo kristi ir lietumi.
Savo teises palengva prarandanti žiema nuo rudens daug ko nevaliojo padaryti. Visų pirma, visiškai nesustingdė žemės. Kitas žiemos „argumentas“, kurio vengiame visi, atlydžiai ir šaltis, šlapią sniegą šaldantis į plutą. To nebuvo, tad visą žiemą Lietuvoje išgyveno juodieji strazdai, kikiliai ar liepsnelės, iš esmės – visai kitur turintys žiemoti sparnuočiai. Net slankos, nendrinės ir ilgasnapės vištelės, didieji baubliai, didieji baltieji garniai palengva tampa rūšimis, kurios sėkmingai peržiemoja pas mus.
Tačiau vasaris sugrąžino pirmuosius „tikruosius“ paukščius keliautojus, pranešusius apie dar vieną ankstyvą pavasarį. Vasario pradžioje į Žuvintą sugrįžo pilkosios gervės. Pavasarį jos labai kantrios, ištikimos savo gimtosioms pelkėms. Neretai parskridimas gerves žiema išbando šalčiai, sniegu ir pūgomis. Tačiau jos lieka ir sulaukia tikrosios šilumos. Ko gero, dar atsparesnės už gerves yra pilkosios žąsys, kurios sugrįžo į Žuvintą ir pamarį, Nemuno deltą. Žąsų poros parskrido prie savo švendrynų, stoviniuoja ant ledo ten, kur bus jų lizdas. Dieną žąsys skrenda į laukus, žoliauja, tačiau užsnigus be lesalo gali kentėti pakankamai ilgai – keletą dienų.
Į pietų Lietuvos miškus grįžo karveliai uldukai. Šis labai paprastas karveliukas yra gana baikštus, dabar jį dažniau matysi miškų pakelėse ar išskridusį laukuose. O skaidrų rytą gali išgirsti jo gūdų ūksėjimą, sklindantį nuo pušies viršūnės. Jau matyti pavieniai karveliai keršuliai, baltakaktės žąsys, daug gausesni gulbių giesmininkių pulkeliai. Pamarin parplasnojo pempės.
Ko dar laukti, tikėtis? Žinoma, visi laukiame dirvinių vieversių, varnėnų. Labai anksti sugrįžta amaliniai strazdai, o prie miško upelių – brastiniai tilvikai.
Paukščių grįžimas paprastai būna nepastebimas, pavasarį nematome lekiančių jų pulkų. Paslapties čia nėra – daugelis jų skrenda naktimis, be to – pavasariniai paukščių pulkai būna ne tokie skaitlingi, kaip rudenį.
Vieni kitų klausiame: ar paukščiai neapsigauna, grįždami taip anksti? To pasakyti jie negali. O ir mes patys nežinome, koks bus tolesnis žiemos scenarijus, kaip prasidės kalendorinis pavasaris. Kaip ten bebūtų, paukščiai grįžta, nešdami mums džiaugsmą: juk smagu apie tai žinoti!
