Upeliuose, kurių taip ir nesukaustė ledas, per žiemą laikėsi gulbės giesmininkės – jas sutikdavau visada, dabar jos tokios pat aktyvios, tik dažniau išskrenda į atsivėrusius želmenis. Paukščiai supranta, kad toli skristi jiems neteks ir, kaip jau buvę ne vieną pavasarį, liks vietoje net ir stipriau pašalus ar pasnigus.
Miškuose ne tik zylės tilindžiuoja ir geniai šakomis groja. Dzūkų šiluose jau sugrįžę karveliai uldukai. Šiaip jau neįgudusiam stebėtojui niekuo nuo paprasto „palėpės“ naminio karvelio nesiskiriantys uldukai poromis nusileidžia ant kelių, vingiuojančių per miškus, akmenukų ir pabertų grūdų rinkti. Gana baikštūs, jie mėgsta girios ramybę – greitai juos girdėsime ūksinčius kur nors aukštos pušies viršūnėje.
Sekmadienį iš Sūduvos paskambino žemietis ir pasidžiaugė matęs sugrįžusius vieversius – jų pulkelis buvo nusileidęs prie kelio Marijampolės rajone. Žinome, kad į Lietuvą, namo, sugrįžo ir kiti paukščiai: vasario 14-ją Žuvintan parlėkė pilkosios žąsys (pamaryje jos stebėtos ketvertu dienų vėliau), vasario 16 d. pajūryje girdėtos gervės, vasario 18 d. Nemuno deltoje, Rusnės saloje ornitologai matė pempes. Beje, į Nemuno deltą sugrįžo želmeninės ir baltakaktės žąsys – jos čia apsistos poilsiui, o po poros mėnesių patrauks į tolimas perimvietes šiaurėje.
Kokios bebūtų pilkos, drėgnos ir vėsios dienos, paukščių grįžimas prasidėjo. Todėl dabar visi turime būti labai pastabūs ir akyli – juk visada įdomu ką nors pamatyti, išgirsti pirmiems. Ko tikėtis? Labai greitai turi pasirodyti amaliniai ir juodieji strazdai, perkūno oželiai, dar daugiau gervių, keršuliai (nors pirmieji jau vasario 17 d. stebėti Kuršių nerijoje), pieviniai kalviukai, baltosios kielės, liepsnelės, didieji baubliai.
Šiemet paukščių pavasaris bus ilgas, tad tikrai suspėsime juos visus pamatyti ir pasveikinti.
