Pempės, žinoma, pykdavo, nardydavo ore, jį virbindamos sparnais. Ir kaimo žmonės perspėdavo: tik neskriausk! Apie tai negalėjo būti nė kalbos. Tačiau aš suprasdavau tą jų rūpestį ir žinojau, kad jis – ne šiaip sau, ne dirbtinis. Paukščių saugoti kaimo žmonėms niekas neliepė, tačiau koks įprastas būdavo toks vaizdas: žagre žemę raikantis suvalkietis, vis besižvalgantis aplink, o, radęs lizdą, netoli jo įsmeigiantis vieną iš už žagrės rankenų užkištų karklo rykštelių. Taigi, žinojo, kad prireiks, ruošėsi. Neduok Dieve, sugriautų pempių namus, užartų lizdą. Tokia nelaimė ir negarbė! Tegul ir niekam nematant...
Ar tikrai pempių buvo tiek daug?
Dar gerai atsimenu 1970 metų pavasarį, suklysti neleidžia ir seni stebėjimų užrašai: nors į Suvalkiją pavasaris ateina anksčiau, nei kitur, tąsyk sniegas net atviruose laukuose tirpo vangiai, jo lopai baltavo ir nenyko. Tada pempės Suvalkijon grįžo kovo 19 dieną, vieversiai – tik kovo 22 dieną. Net ir tokiu oru nenutrūkstamu srautu pačirendami lėkė vieversiai ir pulkas po pulko skrido pempės. Kiek jų buvo? Sunku pasakyti, tuo labiau, kad ir palyginti nebuvo su kuo – mano tėviškė lygumoje prie miško, taigi lyg ne migracijos srautą atskleidžiančioje vietoje. Tačiau jų buvo dešimtimis kartų daugiau, nei dabar.
Šį pavasarį pempių sugrįžo be galo mažai, mažiau nei pernai. Kadangi po žiemos lakų šlapynės išdžiūvo beregint, net ir sugrįžėlės nerado kur prisiglausti. Radau jų šiek tiek tai vienur, tai kitur. Apie jas ir jų gyvenimą lydinčias sėkmes ir nesėkmes verta kalbėti atskirai. Tačiau pirmiau pabandykime pasiaiškinti, kodėl jų sugrįžta vis mažiau. Atrodė, kad pernai, žiemaviečių link, pempės skrido nuo pat vasaros vidurio, po to dar pro mus plasnojo pulkai iš rytų. Kur jos pradingo?
Europos Sąjungos (tik jos) valstybėse kasmet leidžiama legaliai sumedžioti daugiau kaip 53 milijonus paukščių. 5 valstybėse oficialiuose medžiojamųjų paukščių sąrašuose yra ir pempės. Taip pat oficialiai pažymima, kad kasmet sumedžiojamos 107 802 pempės. Turint omenyje, kad ne visos valstybės teikia ataskaitas, toks skaičius laikytinas pradiniu. Kiek kartų jis didesnis?
Šį pavasarį pempių sugrįžo be galo mažai, mažiau nei pernai.
Dar 2005 m. paskelbtoje ataskaitoje apie migruojančių paukščių medžioklės apimtis pateikiami realūs skaičiai – per metus Europos Sąjungos šalyse (be duomenų nepateikusios Portugalijos) ir Norvegijos bei Šveicarijos teritorijose sumedžioti 101 872 285 paukščiai. Taigi, iš viso beveik 102 milijonai! Iš to skaičiaus išskiriamos 516 475 sumedžiotos pempės. Nėra jokių pranešimų apie tai, kad gali būti pastebimos šių medžioklių mažėjimo tendencijos. Antra vertus, jei staiga būtų nustota (kuo niekas netiki) šaudyti ir gaudyti pempes, tai akivaizdžiai pajustume netrukus. Deja...
Mūsų paukščiai brutaliai naikinami. Sakydamas mūsų, neturiu omenyje Lietuvos ar kito apibrėžto regiono, tiesiog, tai mūsų visų, mūsų gamtos paukščiai. Tačiau apsižvalgykime aplink, savo kieme, ir pažiūrėkime, kaip mes patys saugome pempes. Taip, tiesa, jų mes nemedžiojame, negaudome, nerenkame kiaušinių. Tačiau tenka pripažinti, kad tokie natūralūs praradimai, kai dėtis ar jauniklius sunaikina varniniai paukščiai, ypač krankliai, taip pat lapės, mangutai, neprižiūrimos katės, yra labai epizodiški. Kur kas daugiau žalos pempių populiacijai perėjimo metu padaro žmonės.
Šiuo metu nemažai pempių jau galėtų vedžioti jauniklius. Paprasta paskaičiuoti, kad pempės sugrįžo pačioje kovo pradžioje, greitai skirstėsi teritorijas, o vos atšilus, kovo gale, jau pradėjo daryti duobutes lizdams. Vienoje dėtyje būna 4 stambūs dėmėti kiaušiniai, dedami kasdien ar kas antrą dieną. Dėtis perima 24 dienas. Vadinasi, po mėnesio nuo lizdo įruošimo, išsirita jaunikliukai. Po 30–33 dienų jie jau skraido ir yra savarankiški. Sakytum, viskas paprasta. Bet...
Pempės lizdus suka dirvose, ražienose, dirvonuose, kurie, joms pradėjus perėti, imami kultivuoti, arti. Sunku pasakyti, kiek lizdų taip sumalama, apariama, galima manyti, kad visi lizdai įkuriami tokiuose biotopuose. Išlieka tik tie lizdai, kurie buvo susukti želmenų laukuose ir pievose, o jų, deja, mažuma. Taigi, po pirmojo lizdų sunaikinimo pempės skubiai suka naujus lizdus ir vėl deda, pradeda perėti. Tada atvažiuoja sėjamosios, ir visas paukščių triūsas paverčiamas niekais. Tokiose nevilties varžybose visada pralaimi paukščiai.
Jau antroje gegužės pusėje galima matyti pempių pulkelius, susitenkančius pabaliuose. Daug kas sako: žiūrėkite, pempės pradeda migruoti. Tačiau tai didžiąja dalimi yra ne migrantai, o sunaikintųjų lizdų paukščiai, nes jauniklių kartu su jais nematyti. Kuo mes geresni už tuos pempių šaudytojus? Tie aiškina, kad paukščių medžioklė yra jų tautos tradicija ir jie negali nemedžioti. O mes? Kuo pasiaiškiname mes? Kur tos išmaniosios technologijos, galinčios fiksuoti šilumą skleidžiančią dėtį? Ir tai ne šiaip klausimas – visokių technologijų šių dienų su Europos Sąjungos fondų parama pirktoje technikoje yra iki valios.
Ar tik pempėms reikia mūsų atidos? Ar tik jos naikinamos atvirame kraštovaizdyje ir miškuose? Per šimtą metų daugelio paukščių populiacijos susitraukė daug kartų. Kiek dar prireiks laiko, kad jų iš viso neliktų?
O pabaigai norėčiau pateikti pavyzdį, patikinantį, kad mes daug ko nematome ir nenorime žinoti. Štai važiavo žmonės į Klaipėdą ir atgal, kiti – Kupiškin, Alytun. Paklausiau: kiek pakeliui matėte pempių? Jų akyse išvydau pasimetimą ir supratau, kad jie nesuprato klausimo. Ar pasikeistų kas, jeigu pempių visai nebeliktų?
