Sniegas slūgsta, ir net Žemaitijoje, kur jo sluoksnis sausio gale buvo panašus į „tikrą“ žiemą, tampa gerokai plonesnis. Žinoma, net ir po silpno šaltuko šlapio sniego sluoksnis virs ledeliu, mes braškėsime per jį ir kalbėsime apie tai, kaip sunku tapo žvėrims. Tačiau turime žinoti viena: šią žiemą žemė visai neįšalusi, tad patys apatiniai sniego sluoksniai visą laiką tirpsta. Dabar, net ir būdami po tampria drėgno ar suledėjusio sniego mase, jie tirpsta dar sparčiau. Tai visai nebloga išeitis – tirpsmo vanduo nenuteka srovėm į griovius ar upelius, o geriasi dirvon. Taip drėgmė lieka dirvožemyje, jį pagirdo, prisotina.
Nors ši žiema ir surentė ledą ant visų ežerų bei kai kurių upių, tačiau dabar turime žinoti ir visiems pasakyti: ledas yra „gyvas“! Ką tai reiškia?
Ežerų ledas, priklausomai nuo vandens telkinių ploto ir gylio, yra iki 20 ar net daugiau centimetrų. Kuršių marių pakraščiuose ledas apie 15, viduryje – 10 centimetrų storio. O upės... Jų ledas tai yra, tai jo jau nebėra.
Ar toks ledas yra saugus? Šaltą, pastovią žiemą jis daug kur nekeltų rūpesčio. Tačiau ši žiema neturi jėgų ir vėsos palaikyti ledo storį. Štai čia ir iškyla didžiausias pavojus: daug kur ežeruose (ypač pratakiuose) atlydžio pažadintos vandens srovės ledą paplonina iki keleto centimetrų. Kitur tą patį atlieka iš dugno kylančios srovės, versmės. O pelkėtų eutrofinių ežerų dugne vykstantys cheminiai procesai ledui yra pražūtingi. Daug kur ežeruose apie tokią situaciją neperspėja lygiai snieguotas ledo paviršius, tad vaikščioti juo yra mirtinai pavojinga. Beje, dar pavojingiau eiti prie švendrų salelių, geltonu pelkiniu vandeniu nuspalvintų ledo plotų.
Dažnai nutinka toks dalykas – dar vakar ant ežero ledo žvejai gaudė žuveles, o šiandien properšose jau baltuoja gulbės. O kas būtų nutikę, jeigu žvejai būtu pasiekę tas vietas. Neretai būna, kad ir pasiekia...
Apie Kuršių marių ledą kalbama kasmet. Kai jis būna ištisas ir storas, galima tikėtis, jog stintų žvejai paklius ant ledo lyties. Dabar Nemuno iš visos Lietuvos surinktas vanduo ledą plonina ten, kuris tik jis pat žino. Todėl marių ledas visada yra ties pavojaus pakraščiu, riba, kurios geriau neperžengti.
Tiesa, dar ledu apšalusios upės... Prieš porą dienų man skambino moteris ir sakė, kad per Nemuną žmonės vaikšto ledu. Šiurpas nupurtė pagalvojus, kokia trapi yra jų būtis, kai einama ore kabančiu ledo tiltu – juk upės tokiu metu nuslūgsta, tarp ledo ir vandens atsiranda tuščias tarpas. Ypač tą galima stebėti prie mažesnių upelių, tekančių su ženkliu nuokryčiu.
Atrodo, kad „gyvo“ ledo metas vasario pradžioje nėra labai įprastas. Taip būdavo šiek tiek vėliau, jau įžengiant į kovą. Bet žiemos jau ne tos, viskas pasikeitė. Ir vaikščioti ledu žiemą tampa be galo pavojinga.
