Laukdami atšalimo, visada pagalvojam apie savo automobilį, namų šiltinimą. Dar apie kelius. Rečiau – apie sodą ir jo medžius bei kitus augalus ar laukinius gyvūnus ir augalus.
Ko laukti ir tikėtis po šio šalčio sode? Kadangi daugelis augalų rudenį labai ilgai buvo aktyvūs, tikėtina, kad jų pumpurai yra nepakankamai pasiruošę šalčiams. Didžiausias pavojus net ir tokio šalčio metu gali kilti trešnėms, kriaušėms, ankstyvosioms obelų veislėms, jų pumpurams. Ilgas ruduo šiek tiek „apgavo“ iš Eurazijos kilusius dekoratyviuosius augalus – daugelis jų brankino pumpurus, kiti bandė žydėti. Todėl kai kurie vaiskrūmiai, dekoratyvieji augalai (ypač rododendrai) gali apšalti. Jeigu jie dar nedideli, reikėtų juos apdengti šakomis, apkasti sniegu (jeigu to nepadarėte anksčiau). Tačiau kitiems augalams padėti nėra kaip, be to, dar nežinome, kiek kartų likusią žiemą dar bus šalčio pakilimai ir atoslūgiai.
Mažiausiai rūpintis turime dėl laukinių augalų, kurie juos suformavusiose sąlygose visada jaučiasi puikiai. Tiesa, net ir jie savaip reagavo į švelnius orus – antai lazdynų žirginiai nors ir nedideli, bet jau žalios spalvos – tokie paprastai būna tik žiemos gale, „pažadinti“ saulės.
Šis šaltis tikrai nieko nereiškia laukiniams paukščiams ir žvėrims. Likusieji žiemoti turi savo priebėgas nakčiai, sugeba rasti maistą ir lesalą. Zylės ir kiti paukščiai, besilankantys mūsų lesyklose, nėra tikrasis šių dienų gamtos paukščių būklės atspindys. Daugiausiai jų gyvena miškuose „savarankiškai“, be mūsų pagalbos. Sniego nėra daug, lesalo pakanka.
Tas pat žvėrims – purų sniegą nuo želmenų lengvai nukapsto stirnos, kiškiai. O stambieji žvėrys tenkinasi vadinamuoju šakeliniu maistu, kramto šakų galiukus ir graužia žievę. Tiesa, patekėjus saulei (ji šaltą dieną šviečia dažnai) daugelis išeina į pamiškes, atviras vietas ir sustingsta atgręžę vieną šoną į saulutę: dar nedaug jos šilumos, bet tokiu metu ji labai brangi. Tą daro ir paukščiai, nurimę užuovėjoje ir šilumą „gaudydami“ tai vienu, tai kitu į saulę atgręžtu sparnu.
Tačiau ar tikrai viskas taip gerai? Ar šaltis negali turėti jokių lemtingų poveikių? Jie būna, nes žiema yra atrankos vykdytojas. Štai ir zylių pulkeliai po šio šalčio taps retesni, tą pirmiausiai pamatys lesyklų turėtojai. Net ir trumpas šaltis pakeis iki šiol atviruose vandenyse plaukiojusių ančių bei gulbių, laukių žiemojimo režimą: jiems teks skristi, ieškoti atviro vandens.
Dabar vandens paukščiams kaip niekada reikia mūsų supratimo – mes neturime jų lesinti bet kur, jaukinti, pratinti ir suteikti vilčių. Iš esmės, tokie lesinimai, kai paukščiai lūkuriuoja ant užšalusio ežerėlio ar tvenkinio ledo, yra ne kas kita, kaip apgavystė. Leiskime jiems skristi (kad ir į Nemuną prie Kauno elektrinės užtvankos), susirasti pastovią žiemavietę ir joje sėkmingai sulaukti pavasario.
O iš gamtos laukiantiems staigmenų primename, kad miškuose šiuo metu peri kryžiasnapiai. Šie paukščiai nėra labai reti, tačiau jų svyruojanti gausa kas keletą metų vis keičia populiacijos gausą ir mūsų įsivaizdavimą apie šią rūšį. Jeigu iš eglės viršūnės nukris kankorėžis, užvertę galvą apsižvalgykite – gali būti, kad ten darbuojasi kryžiasnapiai. Na, o jų lizdai yra kažkur tarp eglės šakų.
Beje, Lietuva yra didelė šalis, todėl vakarinės dalies gyventojai gali nesuprasti rytinio pakraščio žmonių nuogąstavimo: apie kokį šaltį kalbate, apie kokius pavojus? Žiema dar tikrai turės laiko ir galės išbandyti visus. Nepamirškite šio perspėjimo.
