Ar mes tikrai lesinome paukščius ir tą nuoširdžiai darėme visą žiemą? Iš daugiamečių savo stebėjimų ir gamtą gerai išmanančių praktikų pranešimų galiu sudėlioti kiek kitokį vaizdą: lesykla Lietuvoje yra pakankamai retas reiškinys, o vandens paukščių lesinimas žinomas tik didžiuosiuose miestuose, taigi – nebūtinai svarbiausiose žiemavietėse. Žinoma, čia žmonių tankiausiai, jie žino tas lokalias lesinimo vietas, patys kartą kitą buvo ten nuėję ir nunešę batono ar kruopų. Tačiau tai – mažmožis. Kurapkų globoti niekas taip ir nesuskubo, to daryti nekvietė jokia oficiali institucija. To lyg ir nereikėjo, nes lietuviai visada kurapkomis rūpindavosi. Tik ne šiemet...
Galima būtų sakyti – viskas jau praėjo. Štai ištirps sniegas, paukščiai susiras tikro, natūralaus lesalo... Per vėlu taip sakyti, nes paukščiai jau senokai pajautė orų permainas, atrado plikos žemės lopus, o vandens paukščiai – tekančius upelius. Žinoma, kai kur jie glaudžiasi labai siaurose melioracijos griovių vagose – štai Trakų rajone tokiam griovyje aptikau apie 20 gulbių giesmininkių, su jomis didžiuosius dančiasnapius ir pulką didžiųjų ančių.
Gulbės nebylės (tiesa, poros su jaunikliais, kitos – jau be jų) buvo apsistojusios srūvančiose Merkio atkarpose. Po dienos kitos Rytų Lietuvoje atsivers želmenys, ir gulbės giesmininkės turės lesalo. Primenu – jos žiemą praleido be jokios žmonių globos. Kaip ir kartu su jomis buvę dančiasnapiai ir net didžiosios antys.
Tačiau pats geriausias metas atėjo žvirbliniams paukščiams, kurie lesalo ieškoti leidžiasi ant žemės, straksi apie medžių kamienus, varto lapus. Jų veikla dabar tokia ryški, kad galima tik džiaugtis tokiu sparnuočių sugrįžimu prie natūralios ir gausios mitybos. O lesykla... Taip, lesykla dar reikalinga ir tokia bus ilgokai, nes nežinome, kiek kartų sugrįš žiema. Ji išliks žiemojusių paukščių pulko dėmesio centre, tačiau kai kada lesykloje jų jau nerasime.
Ar paukščiai gamtoje tikrai gali rasti lesalo? Žinoma, jo čia turi iki soties; tik pagalvokime – o kas juos lesindavo tada, kai lesyklų nebuvo? Tą darė pati gamta, tik kartais badu kamuodama, o po to dosniai pamylėdama. Po lapais ir tarp jų yra daug žiemojusių vabzdžių lėliukių, sėklų. Ne mažiau jų žolėje, dirvoje. Net ir vabzdžiais vasarą mintantys paukščiai dabar tenkinasi pusiau augaliniu lesalu, o žaliukės, juodagalvės sniegenos renka išbrinkusias klevų sėklas. Beje, sėklos sudaro ir jau sugrįžusių dirvinių vieversių lesalo dalį.
Manykime, kad dabar žiemoję pas mus ir lesyklas lankę paukščiai iš lėto pratinsis prie natūralaus lesalo, kaip rudenį palengva atrado lesyklas ir mūsų beriamą lesalą. Tačiau didžiajai visų sparnuočių daliai tokio perėjimo į natūralų racioną nebus, nes jie jam buvo ištiki ir žiemą.
