Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 08 12

Selemonas Paltanavičius: šiandien didžiausi mūsų rūpesčiai yra du

Dar nereikia skaičiuoti vasaros dienų, dar nemažai jų liko. Jei bandysite tą daryti, iš karto perspėju – gamtoje matematika ne visada tinka ir laikas čia matuojamas visai kitokiais matais. Kadangi vasara, kaip ir žiema, yra tikrasis metų laikas, ji gali užtrukti, persikelti į rugsėjį, todėl bent jau slapta turėkime viltį jos glamonėmis mėgautis ilgiau, nei sako kalendorius.
Žemdirbiai pradeda pilti šiemetinius aruodus
Javai / Alvydo Januševičiaus nuotr.

Šiandien didžiausi mūsų rūpesčiai yra du – atostogos ir javapjūtė. Nors jų niekaip negali apibendrinti, jie turi vieną svarbų bendrą bruožą – priklauso nuo orų. Todėl orų tema visada gyva, kai kas norėtų viską žinoti iki pat... na, iki savo atostogų galo. Arba iki javapjūtės pabaigtuvių.

Tad kaip ten su tais orais? Ar galima ką nors spėti, pagal prognozes pabandyti sudėlioti savo planus? Gal ir galima, bet ar verta... Lietuva – didelė šalis, apibūdinti jos orus ir dar pasakyti, ko galima laukti artimiausias tris savaites, be galo sunku.

Atrodo, kad vasara atsisveikins šiltai, bet tikrai nevargins sausra. Šių metų pavasaris ir vasara sugrąžino, sulygino vandens balansą gilesniuose sluoksniuose, pripildė ežerus ir upes. Dažni lietūs, sakytum, turėję permerkti dirvas, to nepadarė – gal tik molinguose dirvožemiuose yra kiek šlapiau. Kitur, žiūrėk, viena diena be lietaus – ir kombainai be vargo suka į laukus.

Mums ši vasara turėtų išlikti atmintyje kaip tikra lietuviška – nei per karšta, nei per vėsi. Pasižiūrime į pranešimus apie Pietų Europoje siaučiančias kaitras ir pražūtingą sausrą ir atsidūstame – ačiū Dievui, nors pas mus kitaip.

Karveliai keršuliai pasklido po laukus ir ražienas – vis regime jų pulkelius, o dar dažniau matome paukščius, sutūpusius ant laidų. Gali būti, kad greitai jų vis mažės – ne todėl, kad lesalo pritrūks ar diena taps per trumpa. Tiesiog ateis laikas išskristi, o tokiam gamtos sprendimui nesipriešina niekas.

Beje, visi vasaros paukščiai atsisveikina. Ar pas jus dar nardo čiurliai? O gandrai? Ar dar sugrįžta į savo lizdą? Jei taip, atsisveikinkite su jais, palinkėkite gero kelio, nes kas ten žino, kurią dieną jie iškeliaus.

Ar dar nepamiršote, kad paprastai nuo rugpjūčio pradžios būdavo renkamos bruknės? Taip buvo tada, kai viskam nustatydavo terminus – ne tik bruknėms, bet ir spanguolėms rinkti. Dabar, atrodo, gamta pati juos sukuria.

Štai keliaudamas po miškus visur ieškojau prinokusių bruknių, tačiau neradau tokių, kad sauja brauktum ir imtum visas raudonas, skanias. Ką ten slėpti – jos dar beveik žalios. Tiesa, bruknių šįmet bus daug – jau yra daug. Tik neskubėkite, nerinkite žalių. Žinau, kad daug kas dar gyvena taip – o ką, jei kaimynas nurinks? Patikėkite, uogų užteks visiems. Kaip ir grybų.

Tiesa, su grybais yra jau kitaip – jiems tikrai nieko nereiškė pavasario šalnos. Tačiau jų augimo nepažadino nei lietūs, nei šiluma. Voveraičių galima prisirinkti – ne krepšius, bet sau, pietums. Ko gero, to ir pakanka, juk giria ne to mus kviečia.

O kiti grybai... Jų tiesiog nėra arba randi vieną kitą. Prieš porą dienų vaikščiojau po miškus ir radau pusę kibiro voveraičių, vieną aitrųjį baravyką, kurį Suvalkijoje dėl kartėsio vadinome zuikbaravykiu, keturias sveikas ūmėdes, tris gudukus – ir viskas. Net tikrąsias raudonas musmires radau tik dvi, ir tas pačias pavargusias, jau grybinių uodelių lervučių suvarpytas. Pasirodo, šioms musmirė visai nebaisi.

Į ražienas kas rytą iš savo pelkių atskrenda gervės. Čia pat nusileidžia gandrai – nors šie paukščiai ir panašaus dydžio, bet jų gyvenimas dabar išsiskirs. Gervės liks ilgesniam laikui, iki spalio vidurio, telksis į pulkus, stebins ir džiugins mus savo skrydžiais ir skardžiais trimitais.

O mums čia pat Žolinė – paskutinė didelė vasaros šventė. Bus dar šv. Baltramiejus, bet jis skirtas tik gandrams išlydėti. Mums Žolinė yra lyg visų metų derliaus pagerbimas – ne veltui į Žolinių puokštes renkami ne tik žydintys žolynai, bet ir daržo, sodo, laukų derliaus šakelės.

Tačiau šventės net ir gamtoje eina ir praeina, po jų mes sustojame, nes reikia apsižvalgyti, įvertinti tai, kas mūsų laukia.

Po Žolinės gamtoje ieškosime gyvybės ir bandysime kuo ilgiau pratęsti savo buvimą su vasara. Tai tikrai nėra sunku. Tačiau turime susitarti: jokiu būdu negalime kritikuoti gamtos ir jos dėsnių – neturime tam teisės. Pats geriausias būdas – būti šalia, matyti, stebėti ir suprasti.

Įveikusiems šį reikalavimą, vasara atsivers naujomis spalvomis, kvapais ir jai įprasta ramybe. Ko dar iš jos galime norėti?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?