Šilagėlės, kurių įvairovė pasaulyje nėra gausi (apie 30 rūšių), auga Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje, išimtinai smėlinguose dirvožemiuose ar kalnuose. Visos jos žydi anksti pavasarį, yra labai panašios – jų žiedkočiai tiesūs, pūkuoti, žiedai iš pradžių pailgi, po to išsiskleidžia ir nusvyra savotiškais kupolais.
Gamtoje viskas paaiškinama, tad nesunku įminti, kodėl šilagėlės žydi anksti, balandžio pradžioje. Smėlėta dzūkų šilų žemė labai greitai šyla ir praranda drėgmę, tad augalams reikia skubėti. Stiebeliai pūkuoti taip pat ne šiaip – dažną rytą pažeme dar sidabruoja šalna, tad jie yra lyg savotiška apsauga nuo šalčio.
Nesunku įminti, kodėl šilagėlės žydi anksti, balandžio pradžioje. Smėlėta dzūkų šilų žemė labai greitai šyla ir praranda drėgmę, tad augalams reikia skubėti.
Įdienojus šilagėlės plačiai atveria žiedus ir geltonos jų žiedadulkės vilioja kamanes, drugius, čia ropinėja boružės, nusileidžia musės. Tokiu metu vabzdžių dar nėra gausu. Beje, kai kuriems vabzdžiams ankstyva maisto porcija gyvybiškai svarbi, nes jų pavasaris bus trumpas, reikia labai skubėti.
Šilagėlės – nuostabaus grožio gėlės, apie jas poetiškai rašė ne poetai, o profesorius Tadas Ivanauskas... „... Jų žiedų dar nematyti, tik pumpurai, iš kurių turės išsivystyti nuostabiai gražus, lieknas, švelnus miško augalas. Tie pumpurai, apžėlę tankiais žilais plaukeliais, susiglaudę tarytum jauni žvėriukai savo guolyje, kad apsisaugotų nuo priešaušrio šalnų...“ Tą neabejotinai pakartos kiekvienas, šiuos augalus pamatęs iš arti. Žinoma, tam balandžio pradžioje reikia skubėti į šilus, kur prie kelio, atviroj kalvelėj jos linguoja nuo menkiausio vėjo krustelėjimo. Gal todėl ir vardas jų toks – vėjalandės šilagėlės.
Tai ne tik nuodingas, bet ir labai retas, saugomas augalas, kurio negalima skinti, rauti, kasti. Ne ką laimėtume tai padarę – šilagėlės greitai nuvystų, žūtų. Geriau jas nufotografuoti ir turėti ilgai ilgai.
Beje, Pietų Lietuvoje smėlėtose pievose šiek tiek vėliau pražys pievinė šilagėlė – ne tokia reta, ne tokia išvaizdi. Jos žiedkotis ilgas (iki pusės metro), žiedeliai mažesni, bet – tikrai tokie, kaip ir visų šilagėlių.
Tačiau kai kas draudimo skainioti šilagėles nepaiso – kartais iš pelkės į jų augavietes atskrenda kurtiniai ar tetervinai ir sulesa jų žiedus, stiebus, palikdami tik ant žemės išsidriekusius lapus ir stiebų kamblius. Paukščiams stiebai ir žiedai kažkodėl nepavojingi, ką taip pat galima suprasti – šilagėlės ir kurtiniai (bei tetervinai) kartu gyvena labai seniai... Jie turėjo laiko vieni prie kitų priprasti.
Balandžio vidury šilagėlių žiedai saulėje išblunka, pradeda vysti, ruduoti. Jų pavasaris baigiasi. Lieka tik žali, ant žemės išsidriekę lapai, kurie užtikrins augalų gyvavimą ir padės jiems per vasarą pasiruošti trumpai kito pavasario žydėjimo šventei.
