Antrą kartą šį sausį medžiai išbandomi sniegu. Didelė problema yra tame, kad ant šakelių pirmasis sniegas, kritęs apie nulį laipsnių svyruojančioje temperatūrinėje aplikoje, suledėjo, taip sukurdamas pagrindą sulaikyti be paliovos krintantį sniegelį. Iki ryto jo susidarė storos ir pakankamai sunkios šusnys, kurių daugelis medžių ir krūmų gali neišlaikyti.
Toks sniego kiekis gali tapti savotišku jų atsparumo patikrinimu – po nakties jau baltuoja nulaužti klevų (ypač invazinių uosialapių) stuobriai, į žemę remiasi nulaužtos šakos.
Ką galime daryti, kad mūsų sodybos, mūsų aplinkos želdiniai išliktų?
Stverkime šluotas ir... ne sniego šluoti, o jo nuo šakų krėsti. Nes po to gali būti vėlu. Žinoma, prieš tai gerokai apsižvalgykime, ar virš galvos nesvyra sniego slegiama sunki medžio šaka.
O visiems ir visur būtina apsivažgyti, kur einame, kur statome automobilį – ar greta nesvyra nuo sniego svorio ypač trapi tuopa, klevas, ar greta sniegas nenulauš pušies šakų. Miškuose šis snygis neabejotinai padarys daug žalos. Bet tai – jau gamtos reikalai, ne mūsų – taip buvo visada, ir taip gamta atrinkavo, kam augti, o kam lūžti, virsti ir tapti maistu, trąša, dirvožemio dalimi.
