Žmonės juos vadina visaip – inžinieriais, statytojais. Daug ką žavi darnus šeimyninis jų gyvenimas, nes kartu su tėvais vienoje trobelėje gyvena dviejų vadų jaunikliai, taigi – šiųmečiai ir pernykščiai. Pusiau vandeninis gyvenimo būdas pakeitė bebro anatomiją: jo užpakalinės kojos su plėvėmis, priekinės – ilgapirštės, pritaikytos darbui. Plokščia žvynuota uodega – ir vairas, ir įtaisas pliaukšėti per vandenį, taip pranešant apie pavojus.
Ryškiai oranžiniai priekiniai dantys (kapliai) yra tokie aštrūs, kad 3 centimetrų skersmens šaką bebras perkanda vienu ypu. 20 centimetrų skersmens drebulę jis nugraužia per pusvalandį. Vargu ar mūsų protėviai, ginkluoti akmeniniais kirvukais, tą padarydavo greičiau. Be to, bebrai moka statyti užtvankas ir susikurti vandens tvenkinius, iš rąstigalių, šakų ir dumblo ręsti saugias ir šiltas trobeles. O žiemai jie sukaupia daug šakų, pritvirtina jas prie dugno ir turi puikius maisto atsargų sandėlius.
Toks pasakojimas apie bebrų gyvenimą panašus į idilę – štai gyvena draugiška žvėrelių šeima, kartu dirba, kartu ilsisi... Tačiau kartais ateina vieni labai sausi metai, antri. Šiemet buvo tie antrieji metai, ir jau rugsėjy, kai bebrai įprastai imasi tvarkyti savo užtvankas, taisyti trobeles, pasimatė, kad daug jų bebraviečių likę sausumoje. Ruseno silpna viltis, kad užklups lietūs ir viskas taps „kaip seniau“. Deja, dalis bebraviečių taip ir liko be vandens. Bebrai patraukė prie didžiųjų upių – čia jie gyvens šiek tiek kitaip: nestatys trobelių, raus urvus stačiuose krantuose. Tačiau medžius kirs ir kaups atsargas žiemai.
Aplankiau vieną bebrų upelį (nesakysiu jo vardo saugodamas bebrų ramybę) ir radau bent keletą naujų bebraviečių – užtvankos buvo visi netoli viena kitos, ko paprastai nebūna. Miškas iš abiejų pusių bebrus aprūpina statybinėm medžiagom ir maistu, nors... Karklų, drebulių arti nėra, tad jie „kerta“ pakankamai storus beržus, smulkina juos ir beveik metro ilgio rąstelius velka į savo tvenkinius. Ten, kur jie transportuoja statybines medžiagas, takai virtę dumblinais grioviais. Kol kas orai bebrams palankūs, jie suspės įsikurti ir pasiruošti žiemai.
Beje, čia pat vanduo kliokia per apleistas senas užtvankas – nežinia, kas atsitiko jų šeimininkams. Gali būti, kad šias savo bebravietes jie metė pasibaigus graužti tinkamiems medžiams – taip būna neretai, ir tai yra labai svarbus veiksnys. Toli nuo upelio bebrai nekeliauja, nes atnešti rąstigalius būtų per sunku. Todėl turi ieškoti naujų vietų savo bebravietėms, kuriose gausu drebulių, karklų – jų mėgiamo maisto.
Kol kas upelis priglaudžia visos apylinkės šeimas, sausros išgintas iš savo namų. Tačiau čia jie galės gyventi 1-2 metus, o po to, išsekus maisto ištekliams, turės keliauti kitur. Kur? Dar nežinia, apie tai nieko nežino ir bebrai. Ar dabar jūs taip pat manote, kad bebrų gyvenimas lengvas?
