Iš tikro, lapė gamtoje gyvuoja gerai, ji yra mūsų platumų senbuvė. Jau seniai lapė naudojasi jai tekusia, o gal – jos pačios išsikovota ekologine niša. Tačiau ji, ši vieta tarp kitų žvėrių ir žmonių, nėra labai jauki. Todėl net ir lapei kiekviena diena yra kova už būtį, už išlikimą. Tam, patikėkite, reikia labai daug pastangų ir kaip mėgstama sakyti dabar – „resursų“. Prie viso to, dar jai reikia būti gražiai. Argi?
Gal pradėkime nuo to jos grožio. Dabar kasdien gamtoje matau bent 4–5 lapes. Visos jos tikrai gražios dar žaliame ankstyvojo rudens kraštovaizdyje: vienos peliaujančios laukuose, kitos sutiktos miško kelyje ar paraistės papartyne. Dar vasariškai ryškiai rudos, jau pradedančios auginti žiemai skirtą kailį, jos atrodo lapai pūkuotos. O šiaip - lapės kailio sudėtinės spalvos visada daug įvairesnės, nei mes vaizduojamės – nuo baltos iki juodos. Ar lapė žino, jaučia, kad ji graži? Manau, kad tokios sampratos nėra jokio gyvo padaro mintyse. Visa tai – labai funkcionalu, pritaikyta slėptis, saugotis nuo šalčio, karščio, negandų. Ar tai veikia?
Kartais lapė jai gamtos paruoštus (juk ne ji pati tai sugalvojo) prioritetus išnaudoja labai kūrybiškai. Žiūrėk, gelsvo atspalvio kailiu lapė įsitaiso tarp parudusių paparčių, o dar geriau – nendryne, viksvyne. Žiūrėk kiek nori, bet jei ji nejudės, gali nepamatyti. Žiemą jai sunkiau, tada ji regima iš toli. Nors... kartą aukštapelkėje, apžvelgdamas plynės plotą, nustebau šiek tiek kitaip atrodančių viksvų kupstu. Metai buvo gana drėgni, pelkėje vandens buvo begalės. Gerai, kad po pirmų šalčių dar be sniego pelkė virto vientisu lediniu tiltu. Atsargiai juo žengdamas, priėjau visai arti prie to kupsto ir tada pamačiau ramiai miegančią lapę. Iki šiol negaliu rasti atsakymo, kaip ji manęs negirdėjo – gal tikėjosi, kad tokioje vietoje ją galima pamatyti tik iš oro? Taigi, kai liko gal 10 metrų iki miegančios lapės, ledokšnis po mano kojomis brakštelėjo, ji pakėlė galvą. Reikia pasakyti, kad jos žvilgsnyje mačiau ne baimę, bet nuostabą. Panašiai: o iš kur tu čia atsiradai?
Lapės kūno apačia šviesi, beveik balta. To jai labai reikia, kai laukuose tenka medžioti peles ir pelėnus. Žemažiūriai žvėriukai, išnirę iš urvo, išsyk pamatytų juodą gyvūno siluetą, tačiau balta kūno apačia puikiai dera prie blyškios dangaus šviesos ir būna beveik nepastebima. Tokios klaidos kainą jūs žinote.
Tiesa, ne visada lapė būna tokia dailiai gelsvai ruda. Gimę lapiukai yra tamsiai rudi (durpiški), plonom smailom uodegytėm. Nieko nežinantis tokį žvėriuką identifikuotų bet kaip. Teko būti liudininku, kai patyręs medžiotojas, kuriam parodė dešimties dienų lapiukus (juos rado kažkokiam užkabory ir paėmė žmonės), šis apibūdino juos kaip „2 savaičių laikos šuniukus“. Jūs jau žinote, kad laika – tai medžioklinių šunų veislė. Pusantro mėnesio lapiukai jau pradeda „ruduoti“, tačiau gražusis kailio geltonis įgyjamas rudenį, kai jaunikliai tampa savarankiški ir ūgiu, dydžiu nesiskiria nuo tėvų.
Kažkada lapės kailis buvo didelė vertybė. Dabar jis reikalingas tik pačiai lapei. Tačiau lapė yra vienas gražiausių žvėrių. Taip atrodo mums. O jai pačiai, lapei, tai visai nerūpi – štai susitikau vieną, ji ilgai žiūrėjo į mane ir lyg šypsojosi, lyg juokėsi. O gal tikrai lapės apie mus galvoja kitaip, nei mes apie jas?
