Visų pirma, stebina jų vystymosi tempai – tik pamanykite: per 2 savaites iš kiaušinio išsirito kieliukas, kuris dar po gerų 2 savaičių jau palieka lizdą. Mėnuo – tiek laiko praėjo nuo kiaušinio padėjimo ar perėjimo pradžios.
Tiesa, ne visi paukščių jaunikliai lizdus palieka jau visai panašūs (bent dydžiu) į savo tėvus... Jų išlikimo strategija, kurios patys paukščiai net nesupranta, yra tokia: lizdą palikti kuo anksčiau, dažnai – dar visai nemokant skristi, tik karstytis šakelėmis, kad kuo daugiau jauniklių išliktų. Lizde jie nuo plėšrūno (kurie dabar taip pat augina vaikus ir ieško maisto) nukentėtų visi, pasklidę aplinkui tokių netekčių išvengs.
Dabar gamtoje galima girdėti aktyvų cirpimą – taip jaunikliai ne tik prašo maisto: pagal tokį signalą juos, tupinčius kas kur šakų tankmėje, suranda tėvai. Jie čia pamaitinami ir paliekami toliau augti. Dar keletas dienų, paukščiukai skraidys, patys mokės susirasti maisto ir taps savarankiški.
Tačiau ką apie tokius paukščiukus, kurie dar trumpauodegiai, menkai skrendantys, galvojame mes? Mums atrodo, kad tai – nelaimėliai, kad juos gali išgelbėti tik patalpinimas dėžutėje, faršo gabaliukas ir... daugiau mes apie juos nieko nežinome, dažnai net nenutuokiame, kokios rūšies paukščio jauniklį imamės globoti.
Kaip mums elgtis? Turėtume užmiršti žmogiškąjį mąstymą ir pagalvoti, kaip tokioje situacijoje pasielgtų paukštis. Jis, žinoma, viliotų savo paukščiuką ant šakų. Tą turime padaryti ir mes – įkelti ir palaukti, kol jis pasislėps, priglus. Čia jis bus, šauks savo tėvus, o jie jį susiras.
Kada galima paimti rastus jauniklius? To daryti nereikėtų, bet jeigu jie susižeidę, lūžę jų kojos ar sparnai, jei akivaizdžiai regite žuvusius tėvus, tokia pagalba yra prasminga. Tą turime žinoti, nes prievolė, kurios imamės, gali būti mums per didelė...
