Vandens! Vanduo dar nesušilo! Tik sekliosios balos per paskutines karštas dienas jau galėjo tapti maudyklomis. Gi didieji ežerai ar upės šyla vangiai – viskam reikia laiko. Ilga vasaros diena, saulė greitai ištaisys ir šią kliūtį, mes galėsime pasinerti...
Bet gamtoje šiltas ar šylantis vanduo labiausiai reikalingas gyvūnams, kurių nors dalis gyvybinio ciklo susieta su vandens stichija. Be šilto vandens neišneršia žuvys (daugelis rūšių šiemet gerokai vėlavo neršti), lėtai vystosi vandeny išsiritantys ir augantys vabzdžiai. Šiltame vandenyje raibuliuoja pulkai šio pavasario varlių ir rupūžių buožgalvių. Tačiau tik dabar aktyvios tampa žaliosios varlės, kurias turėtume vadinti tikrosiomis vasaros gyventojomis.
Daugeliui mūsų visos žalios spalvos varlės yra vienodos. Iš tikro, jų nedidelė įvairovė (dvi su puse rūšies) yra gana paini. Tos dvi rūšys – visai įprasta, dažnam ežero užuteky, tvenkinyje ar kūdroje gyvenanti mažoji kūdrinė varlė ir gana reta, tik Kauno ir Kuršių mariose dažniau sutinkama ežerinė varlė.
Pirmoji gana smulki, ne visada žalia (gali būti ir rudai žalia, tamsi, marga), kurios skiriamasis bruožas – kurkiant išpučiami baltos spalvos rezonatoriai. Ežerinė varlė didelė ir stambi, kūnas (be kojų) siekia iki 10–15 centimetrų ilgio. Ji rudai žalia, dėmėta, su juodomis dėmėmis, rezonatoriai tamsiai pilki. Ežerinės varlės labai atsargios ir baikščios. O kas ta pusė rūšies? Tai vadinama didžioji kūdrinė varlė, kuri yra ne kas kita, kaip ežerinės varlės ir mažosios kūdrinės varlės hibridas. Įspūdingai skamba lotyniškas jos pavadinimas – Rana esculenta, taigi – „valgomoji varlė“.
Žaliosios varlės žiemoja dumble, vandens telkinių dugne, ten praleidžia ne mažiau kaip pusę metų. Kai rusvosios varlės jau būna išneršusios ir maitinasi sausumoje, žaliosios varlės pasirodo ir pradeda pratintis prie pavasario šilumos.
Kai kada (kad ir šiemet) tai įvyksta balandį. O gegužę jos jau kvarksi, vaikosi ir pradeda neršti. Žaliosios varlės būna aktyvios bent porą mėnesių, kai kada jos dar neršia liepos gale, tačiau šios „vados“ jaunikliai nespėja išsivystyti ir žūsta. Varlės gali būti aktyvios visą parą – esant palankiems, švelniems ir drėgniems orams jos kurkia net tamsiausią naktį. Jos ne visada plaukioja vandenyje – dažnai jas matysi ant kupstų, plaukiojančių medgalių arba pabaidysi eidamas kūdros ar tvenkinio pakraščiu. Tačiau jeigu nėra šilta, varlės tyli ir lūkuriuoja. Gali praeiti pro kūdrą ir nesužinoti, kad jos čia gyvena.
Ar toks paprastas žaliųjų varlių, kurios lyg niekam ir nerūpi, kurių niekas nesiekia naikinti, pasaulis? Iš tikro, dabar mūsų žinomos jų buveinės yra tik menki kažkada buvusių varlių biotopų likučiai. Sausringos vasaros pakerta populiacijų gyvybines galias, nes kai kur keletą metų negalėjo išaugti jaunikliai. Iki brandos žaliosioms varlėms tenka augti trejetą metų, taigi – „tušti“ metai sukuria savotišką tuštumą jų populiacijoje. Sausra išryškina ir kai kurias žaliųjų varlių plėšrumo savybes – jos mielai gaudo savo jauniklius, žinoma, ir žuvis, vabzdžius, o stambios ežerinės – net pelėnus, žuvėdrų jauniklius.
Žaliosios varlės jau rugsėjo gale ruošiasi žiemoti, taigi, ne visada savo aktyviam gyvenimui skiria pusę metų. Kitaip nei „laisvai“ sausumoje keliaujančios rusvosios varlės ir rupūžės, jos yra priklausomos nuo vandens telkinio ir vasaros – jei ji vėsi, buožgalviai vystosi ilgai, užauga vėlai ir iki žiemos nesustiprėja, jei sausringa – negali veistis ir maitintis. Nors žaliosios varlės yra tikrosios vasaros gyventojos, bet vasara joms nebūtinai sukuria tik geras sąlygas. Todėl nenustebkime jų negirdėdami kiekvieną dieną – palaukime tinkamo oro, prisėskime ant kūdros kranto ir galėsime ne tik iki valios klausytis jų koncertų, bet ir stebėti labai sudėtingą varlių bendruomenės gyvenimą.
