Varnėnas – ypatingas paukštis. Prieš 100 metų jis žinotas kaip tipiškas keliautojas, migruojanti rūšis. Nieko keista, tada ir kovai buvo išskrendantys ir parlekiantys, dabar gi nieko nestebina varnėnai žiemos vidury – didžiuosiuose sąvartynuose jų galima stebėti didelius pulkus kartu su kuosomis, kovais ir kirais renkančius maisto atliekas. Ši savybė neabejotinai gimė aktyvioje žmogaus įtakoje. Panašiai kaip ir kitos varnėnų biologijos ir ekologijos savybės.
Neturime žinių, kaip jie gyveno, sakykim, prieš 500 metų, tačiau galima drąsiai teigti, jog tokio prisirišimo prie mūsų protėvių ir jų būsto jie neturėjo – tiesiog, nebuvo dėl ko. Tikėtina, kad jie perėjo netoliese, lesalo rankioti atlėkdavo į laukus ir pievas, į išdegintą mišką. Tačiau perėti jie turėjo genių iškaltose drevėse ir senų medžių plyšiuose. Prie savo namų varnėnus priviliojome maždaug prieš 120 metų, kai pradėjome kelti iš stuobrio pagamintus inkilus. Tiesa, gali būti, kad savotiškus biologijos pokyčius varnėnai parsinešdavo iš savo žiemaviečių: šiaip ar taip, Vakarų Europos miestuose ir kaimuose žmonės gyveno ir dirbo kitaip, čia paukščiai net žiemą žmogaus aplinkoje rasdavo lesalo. Taigi – viso to ieškodavo ir sugrįžę į mūsų kraštą.
Šiandien varnėnus, perinčius miške toli nuo žmonių galima rasti, ten jie atrodo neįprastai – sakytum, labai archajiškai. O štai prie mūsų namų jiems tinka viskas. Jeigu pristinga inkilų, jie peri namų plyšiuose, palėpėse. Ypač įspūdingai atrodė apie 1970-1975 metus buvęs varnėnų populiacijos proveržis, kai būdavo užimami visi inkilai ir paukščiai klojimo viduje perėdavo ant balkio susuktame atvirame lizde. Vėliau tokių dalykų aptikti nepavyko. Tiesa, paskutiniųjų metų varnėnų elgsenos pokyčiai stebina ir šiek tiek glumina: vis dažniau jie leidžiasi maitintis į atliekų konteinerius, o šiemet negalėjau nesistebėti varnėnais, kurie iš konteinerio rinko lesalą ir jį nešiojo čia pat ant šakų tupintiems savo vaikams. Tokiose aplinkybėse paukščio grožis kažkaip nublanksta...
Tačiau sugrįžkime į šio pavasario varnėnų perėjimo terminus ir režimą. Iš tikro, kaip niekada kitukart jie perėjo „kas sau“ – taigi, vieni kiaušinius jau perėjo balandžio viduryje, kiti tik gegužės pradžioje giedojo ir suko lizdus. Štai gegužės 28-ją Kaune, prie A.Stulginskio universiteto stebėjau pirmuosius išvestus varnėniukus. Po poros dienų pirmieji inkilus paliko Vilniuje. Na, o dabar jie birželio 5-ją dar cirpia daugelyje inkilų. Kai kurie net galvų pro inkilo landą nekaišioja, vadinasi – juose praleis ne mažiau kaip savaitę. Tokių bus ne taip mažai, tačiau ir čia – ne riba. Šiemet paskutiniai varnėniukai lizdus palikti turėtų iki Joninių, o tai yra neregėtas dalykas. Taip, yra buvę panašių atvejų, bet jie buvo pavieniai.
Antai, prieš keletą metų vienas gamtos bičiulis Vilniaus mieste, Lazdynuose, man parodė inkilą, kuriame varnėnai vienintelį jauniklį maitino birželio 18 dieną. Žinomas biologas Rimvydas Juškaitis, uoksinius paukščius tiriantis keletą dešimtmečių, Lietuvoje yra nustatęs, kad kai kurios varnėnų poros peri net 2 kartus per vasarą. Šiai rūšiai tokia veisimosi strategija nėra būdinga. Tačiau gamtoje būna visko...
Kas lėmė šio pavasario varnėnų namų tvarkos pokyčius? Atsakymas gali būti vienas – pavasario ritmas ir reiškiniai. Tačiau turėtume prisiminti šį pavasarį ir atsakymų ieškoti dar kai kur: antai, mūsų jau minėta žmogaus aplinkos įtaka gali turėti ne mažesnės svarbos. Šiaip ar taip – per žiemą Europos miestuose, miesteliuose gyvenantys mūsų varnėnai pasimeta savo įpročiuose, o sugrįžę neranda tikro žiemos galo ir nėra pasiruošę labai griežtai reaguoti į gamtos metų virsmą.
Taigi, vieni varnėnai dar augina jauniklius, kiti su savo atžalomis susirinko į pulkus ir jau klajoja po laukus. Gali būti, kad tokie jų biologijos pokyčiai ilgainiui taps norma. Stebėkime ir stebėkimės.
