Taigi, o jei pasisuka šalna, tada jie jau snyguriuoja nuo šakų be menkiausio vėjelio dvelksmo. Paklausite – apie ką mes čia, juk iš toli daug kur miškai, ypač lapuotynai be klevo ir drebulės priemaišos atrodo labai žali. Taip, mes jus suprantame, bet akys gali sakyti viena, kalendorius – kita, o pati gamta tarti tikruosius žodžius.
Atrodo, kad šiemet gamta nutarė atiduoti daugelio metų sutaupytą vandenį – lietus tampa įprastu reiškiniu, o laukuose telkšantys ežerai – kasdieniu paveikslu. Mes galime suprasti žemdirbius, kurie šioje situacijoje negali padaryti nieko, – žmogus bejėgis ten, kur gamta nusprendžia ko nors duoti per daug. Pusiausvyra gamtoje yra, bet ne visada tokia, kokią vaizduojamės ir kokios norime mes.
Pažvelgęs į pempių pulkus, linksinčius, bėginėjančius aplink laukuose žvilgančias balas, gali pamanyti, kad atėjo pavasaris. Žinoma, mes būtume laimingi, jei pavasarį laukuose jų, pempių, būtų tiek daug. Dabar manome, jog gal ir gerai, kad jos niekur neskuba. Nuskris į pietus ar vakarus, o ten jas pasitiks medžiotojai... Tegul dar pabūna pas mus. Kuo ilgiau.
Rudens vidury paukščiai nestebina. Jų yra ir turi būti daugiau nei pavasarį, nes užaugo ne viena jauniklių karta, taigi – sparnuočių yra bent keletą kartų daugiau. Dabar – pats jų migracijos įkarštis.
Plazdančius, skrendančius, kopinėjančius šakomis ir pietvakarių link vis tolstančius dabar galima regėti daugelio rūšių paukščius. Juk iš Lietuvoje rastų 386 rūšių keliauja, migruoja didžioji dalis, beveik 300.
Rudeninė paukščių migracija pamaryje ir prie jūros yra toks visuotinis reiškinys, apie kurį net knygose visko nesurašysi. Tą reikia ne tik girdėti – tą reikia matyti.
Ko gero, galintys sau tai leisti, rudenį, bent spalio pradžioje, galėtų rasti keletą dienų išvažiuoti prie Kuršių marių – nesvarbu, į kurį jų krantą, ir čia dalyvauti didžiajame paukščių skridime. Tiksliau – jį stebėti ir juo žavėtis.
Prisipažinsiu, kad vienos naujienos nelaukiau ne tik aš. Ji buvo netikėta daugeliui gamtą giliau pažįstančių žmonių. Taigi – meškėnai pasiekė Žuvintą? Kur toliau juos rasime?
Primename, kad meškėnas – invazinė, visus metus naikintina rūšis. Jos agresyvus poveikis gyvajai gamtai ir jos kompleksams įrodytas, dabar svarbu neleisti rūšiai plisti laisvai. Manau, kad medžiotojai turėtų tai girdėti ir prisiminti.
Kad nuo spalio 15 d. prasideda medžioklės varant ir vilkų medžioklės, taip pat turi žinoti visi. Dabar miškuose grybautojų jau neregėti, tad medžiotojų ir jų konfliktų nekils. Na, o vilkų medžioklės sezonui skirtas 60 žvėrių limitas.
