Pievos net Rytų Lietuvoje pradeda žaliuoti, čia nauja žaluma pakilo pro nešienautą pernykštę žolę. Suvalkijoje žolė spalva ir ūgiu pranoko žiemkenčių želmenis. Kol kas žolė retoka, nesusivėrusi. Kai klausia – o kada sugrįš putpelės ir griežlės, tenka parodyti į pievų žolės aukštį – kol kas ji per žema slapstytis ir ramiai gyventi vienintelėje joms tinkančioje aplinkoje. Taigi – šių rūšių teks palaukti dar bent savaitę. O dabar pievos vilioja kitus paukščius. Beje, ne tik paukščius.
Pievų pakraščiuose žaliuojančiuose krūmuose, pievose styrančių pernykščių kiečių, balandų stiebų viršūnėse ar ant riboženklių kuoliukų tūpinėja kiauliukės, geltonosios kielės, kalviukai – pievų paukščiai. Kartu su jais – dirviniai vieversiai. Šių keleto „pievinių“ paukščių rūšių judėjimas ir giedojimas yra labai smagus pavasario reiškinys.
Tačiau pievos tapo ir kur kas stambesnių gyvūnų traukos objektu. Vakarais į pamiškių pievas išeina šernai – nors jų populiacija gerokai nukentėjo nuo afrikinio kiaulių maro, likusieji savo įpročių neatsisakė – knisa, verčia minkštas velėnas, nes po jomis tai, kas gardžiausia: sliekai, grambuolių lervos, šaknys. Jau tradiciniu mūsų pievų paukščiu tampa gulbės giesmininkės. Įprotis maitintis laukuose jas besniegę žiemą vilioja į želmenis, o dabar jos persikėlė ten, kur šviežia sodri žolė. Kliksintys, trimituojantys paukščių pulkeliai pievose laikysis iki gegužės. Ar tai neperintys paukščiai?
Iš tikro, dalis jų, nors ir pakeitę savo pilkas jauniklio plunksneles į baltas, dar tebėra „murzini“, kiti nors atrodo pakankamai suaugę, tačiau porų kol kas nesudaro. Na, o kai kurios poros tik retkarčiais atskrenda žoliauti, palikusios lizdą ir jame padėtus pirmuosius kiaušinius. Beje, Lietuvoje aktyviai plintančios šiaurietėmis laikytos gulbės giesmininkės žoliavimu pievose ir skiriasi nuo gulbių nebylių, kurios mieliau maitinasi vandens telkiniuose augančiais augalais.
Rytais ir vakarais, o kai kur – ir visą dieną pievose žoliauja stirnos. Kol kas miške augalų įvairovė didesnė, tik jie ten ne tokie vešlūs. Pievose visko daugiau. Artėja šiluma ir uodų metas, tada pievos taps išsigelbėjimu, jose bus galima pasislėpti nuo šių mažų įkyrių padarų. Kol kas stirnų kailiai žiemiškai pilki, tačiau greitai senas šiltas kailis pradės kristi ir iki tikrojo vasariško kailio žvėrys atrodys „pusiau skusti, pusiau...“
Stirninai jau nušveitė ragus, iki rujos liko pora mėnesių. Dar po mėnesio tose pačiose pievose stirnos atves jauniklius. Tada prasidės šienapjūtė ir mažiems žvėriukams kils nauji pavojai.
Kol kas pievos – gražios, neliestos, tikro gyvūnų namai. Tačiau viskas keičiasi labai sparčiai, per trejetą savaičių žolė išsiteis, joje gulinčios stirnos niekas nepastebės. O paukščių lizdai bus kažkur giliai, tos žolių jūros „dugne“.