Tačiau jeigu į lesyklą įsikraustė žaliukės (arba juodgalvės sniegenos), kiti paukščiai lesalą pasieks negreitai – jos čia pat lukštens sėklas ir į kitus pretendentus ramiai spoksos savo apskritom akutėm; prišokavusius per arti jos sutiks išžiotais rago spalvos, šviesiais snapais. Atseit – nedrįskite, čia viskas mūsų.
Žaliukė – žvirblio dydžio žalias paukštis su geltonomis sparno pakraščio ir uodegos kraštų plunksnelėmis. Priklausomai nuo lyties ir amžiaus, šios spalvos skirtingo intensyvumo, žiemą jos daug blukesnės. Tai – visai įprastas paukštis, kurį daugelis laiko sėsliu. Iš tikro – žaliukės keliauja, mūsiškės skrenda žiemoti į Vidurio Europos šalis, tačiau jų vietą užima šiauresnių regionų paukščiai. Nuo ankstaus pavasario jos keliauja į vietas, kur perės – jei pavyks, sodybų, lauko želdinių ar net girios eglynėlių tankmėse per vasarą išves 2–3 vadas jauniklių. Žinoma, apie savo teritoriją patinėlis skelbs giesme ir perspėjimą reiškiančiais šaukiamaisiais signalais.
Žaliukės nėra labai senos lesyklų lankytojos. Seniau kaimo sodybose, prie skaitlingų labai netvarkingų fermų jos dideliais pulkais žiemodavo kartu su geltonosiomis startomis. Dabar tokių galimybių neliko, tad didelių žaliukių pulkų nematyti. Prie lesyklų jos įprastos, bet į jas renkasi, kai sumažina nuo vasaros ir rudens likusio natūralaus lesalo atsargas. Štai čia ir išryškėja dar viena svarbi žaliukės savybė: ji yra „sėjėja“.
Ar teko matyti, kaip žaliukės lesa rukšlėtalapio erškėčio, mūsų krašte invazinės ir naikintinos rūšies, sėklas. Jos yra vaisių viduje, pats vaisiaus minkštimas labai maistingas, bet paukščių jis nežavi. Prakapoję minkštąją dalį, žaliukės snapais trauko sėklas ir ilgai jas suka, „šlifuoja“ snape, po to meta žemėn. Gali būti, kad dalis sėklų praryjama, ir taip atsiranda galimybė erškėčiams plisti. Apdorotos skrandžio sultimis, nuneštos toliau nuo gimtojo krūmo, sėklos sudygsta ir užtikrina rūšies plitimą.
Beje, žiemą nemažai augalų platinami taip – sėklomis, praeinančiomis per paukščių virškinimo traktą. Antai Pietvakarių Lietuvos (anksčiau buvo tik Dzūkijos, dabar – jau nemažos dalies kitoje Nemuno pusėje) įprastu žiemos vaizdu visada buvo amalai – pusiau parazitiniai augalai, kuriuos išnešioja ir pasėja strazdai ir svirbeliai. Žiemą subręsta baltos uogelės, kurių sėklą supa lipni masė. Ji turi savo prasmę.
Štai ką apie tai rašo profesorius Tadas Ivanauskas: „Aš dažnai nušaudavau svirbelių ir rasdavau prie jų plunksnų prilipusių amalų uogų... Kartą (tai buvo balandžio mėnesį, kai paskutiniai svirbelių būriai rengėsi palikti mūsų kraštą) iš nušauto svirbelio vidurių paėmiau porą apvirškintų uogų ir prilipdžiau jas prie beržo šakutės. Po kelių dienų lipnios gleivės virto sausa pluta, stipriai prikibusia prie beržo žievės. Atėjęs dar po poros savaičių, toje vietoje jau radau jaunus amalo augalėlius...“.
Žaliukės amalais domisi mažiau, tačiau varnalėšos, dagiai ir daugybė žolinių laukų augalų aktyviai plinta žaliukių (bei dagilių) dėka.
