Senos „Žingsnių“ istorijos. Šunų kirpėja Brigita dėkinga likimui už tokį nenuobodų darbą

„Su kiekviena diena vis labiau suprantu, kad čia mano kelias ir labai džiaugiuosi juo eidama“, – paklausta apie tai, kaip sekasi dirbti šunų kirpėja, sakė Brigita.

Kaip ir prieš trejus metus, pasibaigus projektui „Atrask save“, šiuo metu ji dirba šunų kirpėja. Patalpas, kuriose įsikūrė, nuomoja. Tačiau tvirtai žino, kad tai – laikina stotelė. Nes didžiausia jos svajonė – pasistatyti išskirtinę šunų kirpyklą ir ten priimti grožio procedūrų norinčius keturkojus bei jų šeimininkus.

„Toliau dirbu, einu link savo tikslų, mokausi, tobulėju. Mano svajonė – atsidaryti savo kirpyklą. Dabar nuomojuosi patalpas, bet norėčiau pasistatyti namelį ir turėti savo kirpyklėlę. Čia yra mano svajonė. Link tos svajonės einu paprastai – taupau. Po truputį galvoju, kaip ką galėčiau įsirengti. Dar tik trys metai, kaip sau dirbu. Dabar svarbiausia, kad būtų klientų. Reikia žinomumo, patirties. Tam skiriu daug laiko“, – pasakojo Brigita.

Dabar nuomojuosi patalpas, bet norėčiau pasistatyti namelį ir turėti savo kirpyklėlę. Čia yra mano svajonė.

Jos teigimu, kol kas nebuvo nei dienos, kad gailėtųsi tapusi šunų kirpėja.

„Aišku, kaip ir kiekviename darbe visko būna. Visi gi žmonės esame. Bet šiaip paėmus nei karto nebuvo, kad sakyčiau „oi kaip gailiuosi…“. Kaip tik priešingai – su kiekviena diena vis labiau suprantu, kad čia mano kelias ir labai džiaugiuosi juo eidama“, – tvirtino energinga mergina.

Kviečiame skaityti seną straipsnį apie Brigitą, kuris buvo publikuotas 2017 m. lapkritį:

Svajonių darbo link – žingsnelis po žingsnelio

„Niekada nemaniau, kad su tokiu džiaugsmu kažką darysiu. Anksčiau dirbdama vis galvodavau: ar taip ir bus? Nejaugi niekada neturėsiu darbo, kuris mane džiugins, kuriame nesijausiu nuobodžiai, negi taip mano gyvenimas ir sustos?“ − pasakojo 22 metų panevėžietė Brigita Marcinkevičiūtė-Tamošiūnienė.

Brigita nuo pat mažų dienų svajojo savo darbą sieti su gyvūnais. Tačiau iš pradžių ji pasuko kitu keliu – baigusi mokyklą įstojo mokytis makiažo meno. Vis dėlto padirbusi su žmonėmis jauna moteris suprato, kad tai – ne jai.

Projekto autorių nuotr./Brigita Marcinkevičiūtė-Tamošiūnienė

Kurį laiką ji svarstė galimybę tapti veterinare. Bet greitai šios minties irgi atsisakė, mat negalėtų migdyti gyvūnų, kuriuos taip myli, – tuomet visus, atvestus užmigdyti, greičiausiai pasiimtų į namus ir galiausiai turėtų gyvūnų prieglaudą.

„Todėl pradėjau ieškoti būdų, kaip savo svajonę tapti šunų kirpėja paversti realybe. Šiandien esu laiminga, kad tą savo kelią radau Darbo biržos projekte „Atrask save“. Jie man tikrąja to žodžio prasme padėjo atrasti save“, − pasakojo B.Marcinkevičiūtė-Tamošiūnienė.

Jauna moteris džiaugiasi, kad šis projektas padėjo jai greičiau priartėti prie svajonės − baigti šunų kirpimo kursus, mat pati tiek jiems pinigų neturėjo, o dirbdama nemėgstamą darbą taupiusi būtų tikrai ilgai. Ji jau dirba pagal individualią veiklą, turi išsinuomojusi patalpas ir nuo vasaros kerpa, maudo keturkojus.

Kartais Brigita pajuokauja, kad tai – jau ne jos vienos, o šeimos verslas, mat, kai atveda didelius šunis, pagalbos visada paprašo vyro.

„Dirbdama su šunimis tik dar kartą kiekvieną dieną įsitikinu, kad mano darbas – svajonių. Kasdien į darbą einu kaip į šventę ir savo pavyzdžiu tik galiu patvirtinti posakį, kad dirbant mėgstamą darbą į darbą eiti nereikia. Man atrodo, kad galėčiau dirbti ir dirbti, be poilsio dienų, be pertraukų. Tikrai nekeisčiau savo darbo į jokį kitą“, − šypsojosi energinga keturkojų kirpėja.

Kasdien į darbą einu kaip į šventę ir savo pavyzdžiu tik galiu patvirtinti posakį, kad dirbant mėgstamą darbą į darbą eiti nereikia.

Brigita su vyru Andriumi patys augina tris šunis ir katiną. Ir juokiasi paklausta, ar kitas posakis – kad batsiuvys be batų, yra teisingas. Jos augintinė Kaukazo aviganė iš tiesų galėtų patvirtinti šį posakį, tačiau taip yra tik todėl, kad

šuo itin didelis ir nenori prisileisti šeimininkės grožio procedūroms. Tačiau kiti jos keturkojai draugai – išpuoselėti, išmyluoti ir gražūs. Moteris jau turi viziją, kaip norėtų dirbti ateityje. Nors savo veiklą pradėjo neseniai, klientų vis daugėja. Ji jau įsivaizduoja, kokią pasistatys savo kirpyklėlę – jau net sienų spalvas žino. „Noriu turėti savo verslą, kur dirbčiau pati, nesamdyčiau kitų žmonių. Nenoriu, kad mano kirpyklėlė taptų fabriku be jokių emocijų, todėl planuoju čia dirbti pati ir rūpintis šunimis – gyvūnais, kuriuos beprotiškai myliu“, − sakė ji.

Dirbdama savo svajonių darbą Brigita neketina sustoti ir užsisėdėti. Jai dar daug ko reikia išmokti – juk kiekvienai veislei būdingas skirtingas kirpimas. Be to, šeimininkai jau pageidauja savo keturkojams ir kitų, įdomesnių, grožio procedūrų – lakuotų nagų, sruogelėmis laikinais dažais padažytų plaukų, priklijuotų auskarų.

Kol kas mergina šių įmantrybių nemoka, bet ketina išmokti visko. „Juk esu jauna ir beprotiškai norinti tobulėti, siekti savo tikslų ir niekada nenuleisti rankų. Gyvenime svarbiausia nepasiduoti, nes liftas į sėkmę niekada neveikia − reikia naudotis laiptais, žingsnelis po žingsnelio!“ − apie savo svajonę kalbėjo Brigita.

Brigita dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Atrask save“, kurį įgyvendino Panevėžio teritorinė darbo birža