Nesutarimai tarp gyventojo ir sostinės savivaldybės tęsiasi jau antri metai. J.Kaškevičius įsitikinęs savo teisumu, o Vilniaus miesto savivaldybė gina seną, didelį klevą, kuris, kaip pabrėžiama, yra vienas iš istorinių Saulės kapinių akcentų, matomų vos įžengus per vartus.
Pirmajame savo rašte 2018 metų gegužę Vilniaus miesto savivaldybės tuometiniam Želdynų poskyriui jau garbaus amžiaus sulaukęs J.Kaškevičius prašė nukirsti apie 40 cm diametro klevą, kuris auga šalia jo šeimos narių kapų. Vyras tikino, kad šis klevas vieną kapą jau sunaikino, o per kelerius metus gali sunaikinti ir dar vieną, kurį tuo metu medžio šaknys kėlė.
Nukirsti neleido
Į tai Vilniaus savivaldybė atsakė, kad prašymas išnagrinėtas, o apžiūros metu nustatyta, kad net 82 cm skersmens klevas auga kaimyninėje kapavietėje, neturi matomų grybinių ligų ar mechaninių pažeidimų, jo kamienas tiesus, be pavojingo pasvyrimo, laja gausiai žaliuoja, be džiuvimo požymių.
„Kadangi medis akivaizdžiai jau pasiekęs brandos amžių, šaknų plitimo jau nebus. Įvertinus medžio būklę, informuojame, kad Jūsų minimas klevas yra priskirtas prie saugotinų medžių, vertingas dendrologiniu ir ekologiniu požiūriu, todėl šalinamas nebus“, – atsakė savivaldybė pernai birželį.
J.Kaškevičius su tokia nuostata nesutiko – esą klevas prie saugotinų priskirtas remiantis netinkamu teisės aktu, taikytinu tik privačioms valdoms, jo skersmuo nurodytas per didelis, o ir žaibo palikti pažeidimai, kuriose jau prasidėjo puvimas, esą matomi plika akimi. Vyras tikino nesuprantąs ir kodėl neatsižvelgta į faktą, kad viena kapavietė jau sunaikinta, kas laukia ir šalia esančios. Tik šios pastabos savivaldybės nuomonės nepakeitė – žmogus tik informuotas, leidimas klevą nukirsti nebus išduotas.
Neradęs bendros kalbos su Miesto ūkio ir transporto departamento skyrių ir poskyrių specialistais J.Kaškevičius juos apskundė savivaldybės administracijos direktoriui. Taip pat kreiptasi ir į Vilniaus tarybos Paslaugų ir miesto ūkio komitetą bei draugiją „Žaliuojanti Vilnija“, prašydamas įvertinti medį. Draugija padarė išvadą, kad šis „paprastasis klevas pakenktas 25-30 proc. puvinio, yra neperspektyvus, siūlome šalinti.“
Tad Kaškevičiai šių metų pavasarį vėl kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę. Jiems vėl atsakė Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrius, kad, nors ir pateikta draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ išvada, savivaldybė remiasi anksčiau sudarytos Visuomeninės želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros komisijos sprendimu ir leidimas kirtimui nebus išduotas.
Skundė Seimo kontrolierei
Tačiau I.Kaškevičius pasirodė kaip reta atkaklus – mėgindamas pasiekti, kad klevas šalia jo šeimos kapavietės būtų pašalintas, jis pagalbos nusprendė ieškoti Seimo kontrolieriaus įstaigoje: „Prašau išnagrinėti mano skundą ir padėti išspręsti man rūpimą klausimą. Nuo 2018 m. balandžio mėnesio susirašinėju su Vilniaus miesto savivaldybės administracija labai paprastu klausimu, būtent – prašau nupjauti pūvantį klevą Saulės kapinėse.“
Nuo 2018 m. balandžio susirašinėju su Vilniaus savivaldybės administracija labai paprastu klausimu – prašau nupjauti pūvantį klevą Saulės kapinėse.
Seimo kontrolierei vilnietis skundėsi, kad norėtų sutvarkyti šeimos kapavietes, bet negali pradėti tai daryti, nes klevo šaknys trukdo ir iškels naują paminklą. „Iš žiniasklaidos žinau, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimu Trakų Vokės dvare buvo nupjauti keli šimtai sveikų medžių. Aš prašau pašalinti vieną supuvusį, kapavietę naikinantį klevą“, – tikino I.Kaškevičius.
Tačiau jam buvo atsakyta, kad Seimo kontrolierė negali spręsti želdynų šalinimo klausimų, įpareigoti savivaldybę išduoti leidimą nukirsti kapinėse augantį medį. Seimo kontrolierė atsisakė nagrinėti skundą, nes jame nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso šios institucijos kompetencijai. „Skundą tikslinga nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje“, – vilniečiui atsakė Seimo kontrolierė, kartu prašydama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių išnagrinėti skundo aplinkybes ir pateikti pareiškėjui atsakymą.
Taip skundas grįžo į Vilniaus savivaldybę ir rugsėjį J.Kaškevičius jau vėl kreipėsi į ją, nes buvo informuotas, kad „atlikus klevo apžiūrą bei būklės įvertinimą, buvo padaryta išvada, kad klevas nekelia pavojaus aplinkai – žmonių turtui ar gyvybei, todėl neturi būti šalinamas“. Tačiau esą kažkodėl nekreipiamas dėmesys, kad klevas vieną kapą puošusį paminklą jau sunaikino, o kitas paminklas yra pasviręs.
Medis – vertingas
Į tai savivaldybės Želdynų skyrius pakartotinai informavo, kad „Vilniaus senųjų kapinių, vadinamųjų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo, kitaip Saulės kapinėmis, kompleksas yra nacionalinio reikšmingumo Nekilnojamasis kultūros vertybės objektas, kurio viena iš vertingųjų savybių yra kraštovaizdis, todėl ypač stengiamasi saugoti brandžius, vertingus kapinių medžius“.
„Papildomai informuojame, kad Vilniaus miesto savivaldybė neįpareigota rengti projektus, kurių tikslas būtų apsaugoti privačias kapavietes nuo irimo ir naikinimo“, – rašoma Želdynų skyriaus vedėjos Giedrės Čeponytės rašte.
Vilniečiai sako nesuprantantys, kaip jiems išspręsti tokią problemą – juk patys negali medžio šalinti, o valdininkams niekaip negali įrodyti, kad klevas kelia grėsmę jų artimųjų kapams. Jau nekalbant apie tai, kad statyti naujo paminklo ar kitaip kapavietes tvarkyti nė pradėti nėra kaip.
Tačiau G.Čeponytė laikosi savo: šiose kapinėse jau leidžiama laidoti tik esamose kapavietėse, o kartu tai pagarbos vieta. „Ir savivaldybės specialistai vertino tą klevą ir aplinką, ir turime visuomeninę želdinių ir želdynų apsaugos komisiją, kurioje yra visuomeniniais pagrindais dirbantys žmonės, tarp jų ir dendrologų, ir arboristų. Turime suprasti, kad jie yra labiau už medžio išsaugojimą“, – kalbėjo Želdynų skyriaus vadovė.
Ji pripažino, kad vertinti situaciją vienareikšmiškai negalima, vis dėlto labai išsamiai nagrinėjo šį atvejį, domėjosi šio kultūros paveldo objekto vertingosiomis savybėmis ir tai apibrėžiančiomis sąlygomis, kas tame objekte yra saugoma.
„Šalia senųjų koplytėlių, paminklų, kai kurie net išvardinti, yra taip pat ir kraštovaizdinė dalis, t.y., želdynai, želdiniai, esantys kapinėse, yra saugomi. Ir tai traktuojama kaip vertingoji savybė“, – teisinę šio reikalo pusę dėstė G.Čeponytė.
„Gal miręs žmogus džiaugiasi?“
Kartu Želdynų skyriaus vadovė paminėjo ir kitką: „Tikrai galime sakyti, kad klevas „suvalgys kapavietę“, kad jis jaučiasi kaip karalius. Bet mano, mūsų kaip miesto kraštovaizdžio saugotojų. nuomone, mes kapinėse turime truputėlį stabtelėti ir suvokti, kas yra svarbiau – ar tiesus paminklas, ar ramybė, kraštovaizdis. Gal tas miręs žmogus, ten gulėdamas, džiaugiasi tuo medžiu?
Noriu, kad kitu žvilgsniu pažiūrėtume į kapinėse augančius medžius, nes mūsų kapinės virsta dabar erdvę be medžių, nes sunku šluoti lapus, kepina saulė. Pasodinus gėlių jos be pavėsio iškepa, tada jas išrauna ir kapo vietą užmūrija arba užpila skalda, uždengia dirbtine žole. Supratimas labai keičiasi apie kapinių priežiūrą: viskas turi būti švaru, sterilu, nuvalytos dulkės, daug žvakių ir t.t.“
Gal tas miręs žmogus, ten gulėdamas, džiaugiasi tuo medžiu?
G.Čeponytė teigė suprantanti, kad šie pokyčiai neišvengiami, tačiau paragino neatsižadėti ir senųjų medžių, jų teikiamos ramybės. O tam esą kartais galima paaukoti ir paminklą, nes jį pakeitus nauju bei moderniu bendras kapinių vaizdas nebūtinai bus geresnis.
